Žemaūgių flioksų šokis gėlynuose
Dekoratyvinius flioksus galima skirstyti į aukštaūgius (Ph. paniculata, Ph. maculata, Ph. arendsii), žydinčius vasarą, ir žemaūgius, žydinčius pavasarį. Žemaūgiai tėvynėje auga smėlinguose kalvų šlaituose arba kalnuose tarp uolų. Dažniausiai gėlynuose sodinamos rūšys kalnuose randamos iki 1 500 m aukštyje, todėl Lietuvoje joms sąlygos yra optimalios. Šiuos flioksus labai lengva auginti. Aukštikalnių rūšims reikia specifinių sąlygų, todėl mūsų klimate jas auginti sekasi sunkiai.
Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dažniausiai auginami ylalapis (Ph. subulata), Duglo (Ph. douglasii) ir skėstažiedis (Ph. divaricata) flioksai. Gerokai rečiau gėlynuose matomi puikusis (Ph. amoena), palaipinis (Ph. stolonifera), šiaurinis (Ph. borealis), Ph. bifida, Ph. austromontana, Ph. covilei.
Skėstažiedis flioksas yra pats aukščiausias iš visų pavasarį žydinčių flioksų. Senesni kerai suželia net iki 40 cm aukščio. Žydi balandžio pabaigoje ir gegužę mėlynais žiedais. Yra išvesta baltažiedžių veislių.
Tėvynėje skėstašakis flioksas randamas drėgnuose priekalnių miškuose, todėl gerai auga pusiau pavėsyje.
Pats populiariausias – ylalapis flioksas, kurį rasime daugelyje gėlynų. Kiek retesnis, nors ir sparčiai plinta, yra Duglo flioksas. Šioms dviem rūšims priskiriama daugybė veislių įvairiausių spalvų žiedais. Kadangi dauguma jų yra hibridinės kilmės, dažnai sunku nustatyti, kuriai rūšiai priklauso.
Šie augalai nepakeičiami įvairiausiuose gėlynuose, o smulkesni labai tinka alpinariumams. Ylalapis ir Duglo flioksai želia greitai besiplečiančiais 5–10 cm aukščio kilimais. Lapai smailūs, siauri, visžaliai. Gegužės mėnesį augalai pasidengia ištisu žiedų kilimu, net nematyti lapų.
Labai panašus į ylalapį yra šiaurinis flioksas (Ph. borealis). Gėlynuose dažniausiai auginamas jo arktinis porūšis (Ph. borealis ssp. arctica). Šis flioksas želia visžaliu kilimu, kurio ryški žalia spalva nepakitusi išsilaiko ir per žiemą. Pavasarį gausiai jis žydi stambiais ryškiai rožiniais žiedais.
Kiek kitaip atrodo Ph. bifida. Tai platesniais lapais ir stambesnis augalas, užaugantis iki 20 cm aukščio. Nuo kitų flioksų jis skiriasi giliai skaldytais vainiklapiais. Žydi gegužės mėnesį rožiniais, melsvais arba baltais žiedais. Šios rūšies augalai dar reti.
Iš kitų flioksų išsiskiria dvi kalnų rūšys, kurios lengvai auginamos gėlynuose. Tai Ph. austromontana ir Ph. covilei. Abu auga 10 cm aukščio nedideliais, kompaktiškais kereliais.
Smulkūs Ph. austromontana lapeliai žaliuoja per žiemą nekeisdami spalvos. Pavasarį augalas gausiai pražysta smulkiais baltais žiedeliais. Ph. covilei lapeliai taip pat labai maži, tačiau prieš žiemą paruduoja. Jis žydi smulkiais šviesiai rožiniais žiedais. Abi rūšys tinka nedideliems alpinariumams.
Žemaūgiai flioksai auginami saulėtoje vietoje, laidžioje, derlingoje priesmėlio dirvoje. Skėstašakis gali įsikurti ir daliniame pavėsyje. Kadangi rūšys kilusios iš kalnų, jos nepakelia sunkių dirvožemių ir užmirkstančių vietų.
Visi pavasarį žydintys flioksai lengvai dauginami kero dalimis pavasarį arba ūgliais vasaros pabaigoje. Jie žiemoja nepridengti, atsparūs ligoms ir kenkėjams.
