Žemėje – molio lobiai
Kėdainiuose gimusią ir užaugusią Jūratę Gediminas parsiviliojo į visai kitą Lietuvos kraštą. Jundėliškėse gimęs, vėliau su tėvais ir broliais į Birštono daugiabutį persikėlęs gyventi vyras prie Verknės praleido savo vaikystę, juk čia pat ant kalno gyveno jo močiutė. Ištekėjusiai Jūratei teko pratintis prie naujos vietos, nederlingų vietinių žemių, kuriose augti niekam nėra paprasta. Pasak moters, sodyboje tikrai gerai teauga pušys. Štai jas ji ir sodina, kur gali: jau seniai nusviro rankos bandant auginti daržoves.
Dvi vienoje
Jundėliškės – mažas kaimelis. Tokiame tradiciškai visi vieni kitus gerai pažįsta, tarpusavyje artimai bendrauja. Kartą, bekalbėdami su vietiniais, tik neseniai susituokę Vasiliauskai sužinojo, kad pakalnėje parduodama sodyba. Ilgai nesvarstę, nusprendė ją įsigyti. „Sodybos buvo dvi, viena šalia kitos. Priklausė jos vienos šeimos dviem sūnums. Nei vienas iš jų savo sodyboje negyveno. Pirmiausiai nusprendė parduoti vienas, vėliau – ir kitas“, – ima pasakoti Jūratė. Gyvendami Birštone, bute, Jūratė su Gediminu įsigytus sklypus planavo sujungti ir pasistatyti namą, į kurį žadėjo persikraustyti ateityje. Planai jau įgyvendinti, tik kol kas pora vis dar nesikrausto, mat planai ėmė krypti kita linkme: kortas sumaišė sodyboje vis gausėjantys svečių būriai ir užklystantys baidarininkai.
Verknė – labai populiari, baidarininkų mėgstama upė. Jų čia per sezoną perplaukia labai daug. Kadangi sodyba – prie pat upės, vis pasitaikydavo užklydusių baidarininkų, ieškančių čia nakvynės. „Viskas išėjo labai natūraliai: iš pradžių pas mus važiavo draugai, tada – draugų draugai, po to ėmėme matyti visai nepažįstamus veidus, o kur dar baidarininkai… Galiausiai supratome, kad žmones mūsų sodyba labai traukia, todėl ir nusprendėme pabandyti suteikti jiems pastogę“, – sako Jūratė.
Pasak moters, jie nesą masinio turizmo atstovai: ši sodyba skirta aktyvaus ir kartu ramaus poilsio mėgėjams. „Verčiamės baidarių ir stovyklavietės nuoma, užsakymų jau turime ir kitiems metams. Žmonės atplaukia, pabūna ir iš karto kitam sezonui užsisako. Žino, kad negaus vietos, jei iš anksto neužsisakys“, – šypteli Jūratė.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotrauka – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ gruodžio numeryje.
