Žieminių česnakų auginimas iš sėjinukų ir ne tik…

Esame įpratę žieminius česnakus auginti iš sėjinukų. Ekonomiškiau, jeigu vienoje daržo dalyje sodinsite ropučių skilteles, o kitoje – orinius svogūnėlius (vaikučius).

Garantuotai sveika karta

Rudenį sodinti žieminių česnakų sėjinukai vegetacijai baigiantis išaugina žiedynus, kuriuose susiformavusios orinių svogūnėlių ropelės. Jos būna vienskiltės, įvairaus dydžio (0,5–1 cm), plokščiai apvalios, su veislei būdingos spalvos dengiamuoju lukštu. Ropelių gali būti 20–30. Stambesnes galima suvartoti maistui, kitas – padžiovinti saulėje ar vėdinamose patalpose ir laikyti iki sėjos.

Oriniai svogūnėliai neturi ramybės periodo. Juos galima sėti tų pačių metų rudenį ar pavasarį, balandžio pabaigoje.

Sėjama 2–4 cm gylyje, tarp eilių paliekant 10 cm atstumus. Sėjinukai gali augti tarp kitų daržovių – atskira vieta nebūtina. Paaugusį pernelyg tankų pasėlį naudinga išretinti. Paskui priežiūra tokia pati kaip kitų česnakų.

Vienmečiai sėjinukai primena vasarinius česnakus. Ryškaus stiebo neturi, lapai daug smulkesni nei žieminių česnakų. Žiemai juos galima palikti dirvoje neiškastus, tik reikia pamulčiuoti. Antrais ar trečiais metais vienskiltės roputės suformuoja skilteles. Jos būna stambesnės nei įprastai augintų česnakų. Iš orinių svogūnėlių išaugę česnakai gerai išsilaiko žiemą, atsparūs ligoms.

Sodinimo laikas

Tradiciškai žieminiai česnakai sodinami nuo rugsėjo 15–20 dienos iki spalio 10–15 dienos, kad iki šalčių spėtų išleisti šakneles. Kelių pastarųjų metų patirtis rodo, kad šiltėjant klimatui datą galima koreguoti, sodinimą vėlinti. Skiltelės per naktį pamirkomos 0,1 proc. kalio permanganato (geriausia stikliniame inde – jį lengva išplauti) arba pelenų tirpale (šaukštas pelenų pusę valandos verdamas 1 l vandens).

Sodinama 5–7 cm gylyje 8–10 cm atstumais, paliekant 20 cm tarpueilius. 1 m² apsodinti reikia 50 skiltelių.

Žieminiai česnakai gerai pakenčia šalčius, tačiau sniegas pastarąsias žiemas pasirodydavo gana vėlai, jo buvo nedaug. Tad naudinga mulčiuoti 2–5 cm storio durpių, perpuvusio mėšlo ar komposto sluoksniu. Mulčias saugo nuo didesnių šalčių, pavasarį padeda saulei greičiau įšildyti dirvą, palaiko drėgmę, neleidžia susidaryti kietai plutelei.

Ką daryti vėliau?

*Pavasarį, pradėjus augti laiškams, lysvę patartina patręšti azoto trąšomis, po poros savaičių – dar kartą. Taupant trąšų galima berti prie kiekvienos augalų eilutės. Pirmą kartą geriau naudoti amonio, vėliau kalio salietrą. Gegužės viduryje pasėlį galima palaistyti kompleksinėmis trąšomis (30–40 g/m²), birželio pabaigoje – mažesniu kiekiu (20–30 g/m²). Česnakų šaknys telkiasi 15–20 cm gylyje, susidaro mažai smulkių šaknelių, jų siurbiamoji galia nedidelė, todėl svarbu, kad dirva būtų puri.

*Šaltą drėgną pavasarį česnakus apninka sklerotinis puvinys (ilgai nepasirodo daigeliai arba sudygę net sulapoję apatiniai lapai pagelsta, sunyksta), fuzariozės (roputėms bręstant bąla ir vysta lapų viršūnėlės), žaliasis pelėsis. Išgelbėti augalus galima purškiant fitoncidinių augalų nuovirais ar cheminiais preparatais.

*Birželio pabaigoje auga žiedynstiebiai, formuojasi oriniai svogūnėliai. Stipresnieji paliekami sėklai, o kitus reikia išskinti prie pat viršutinio lapo.

*Kai orinius svogūnėlius gaubiantis lukštas pradeda skilti, o laiškai gelsti ir džiūti, laikas kasti ropeles. Jų nereikėtų rauti, nes dažnai nutrūksta žiedstiebiai. Geriau iškelti šakėmis – tuomet bus sveikas dugnelis. Kad tinkamai subręstų oriniai svogūnėliai, roputės su žiedstiebiais kasamos keliomis dienomis vėliau. Tačiau nelaukiama, kol lukštas sudžius, sėjinukai pradės byrėti ar drėgnu oru dygti. Kai drėgna ar lyja, česnakai džiovinami vėdinamoje patalpoje, o paskui nukerpamos šaknelės ir lapai, paliekami tik 2 cm ilgio stagarėliai.

Pixabay nuotr.