Žiognagių šviesa

Laukinių žiognagių (Geum) galima rasti visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Žinoma apie 50 daugiamečių rūšių, bet tik kelios patraukė selekcininkų dėmesį. Dažniau auginama čilinė (G. chiloense), raudonžiedė (G. coccineum), raudonoji (G. rivale) ir įvairūs hibridai, siekiantys iki 30–60 cm aukščio. Visų žiognagių auginimas ir priežiūra beveik nesiskiria.

Dauginimas. Žiognagės dauginamos sėklomis arba kero dalimis. Jos dalijamos kas 3–4 metus, pavasarį arba rudenį. Ilgiau vienoje vietoje augančios žiognagės sutankėja, menkiau žydi ir praranda dekoratyvumą. Kerai sodinami 20–30 cm atstumais. Sėklas galima berti rudenį tiesiai į lysvę – po tokios stratifikacijos jos sudygsta pavasarį. Jei to nepadarėte, žiognages sėkite ir kovo mėnesį į dėžutes. Dygsta ilgai – šis procesas gali užtrukti iki 3–4 savaičių. Visą šį laikotarpį stebėkite, ar neperdžiūvo žemė. Geriau dygsta mirkytos, stratifikuotos sėklos. Užberti žeme nereikia, užtenka lengvai prispausti. Paaugusius daigus išpikuokite, o gegužę perkelkite į gėlyną.

Vis dėlto didelio žiognagių sėklų asortimento Lietuvoje nėra – norintiems aplinką papuošti šiomis daugiametėmis patariame ieškoti padaugintų vegetatyviškai.

Dirvožemis. Jis turi būti purus, derlingas ir laidus vandeniui, todėl prieš sodindami įmaišykite komposto, perpuvusio mėšlo, smėlio. Jei pavasarį ar vasarą po gausesnio lietaus žiognagės telkšos baloje, geriau sodinti į šiek tiek pakeltas lysves. Jos nemėgsta rūgščios dirvos – kasdami dirvožemį įterpkite kalkių, dolomitmilčių ar kreidos. Tinka ir medžių pelenai (apie 1 stiklinė / 1 m²).

Vieta. Išvesta daug ryškiais žiedais žydinčių veislių, todėl šios nereiklios daugiametės gėlės pagyvins bet kurį kampelį. Puiku, kad jos gali augti ir po medžiais, metančiais ažūrinį šešėlį. Visiškai atviroje saulėtoje vietoje žiedai gali pablukti.

Laistymas. Dėl žiognagių laistymo vargo nebus – palikime šį darbą dangui. Augalai patys paprašo vandens. Taip nutinka, jei vasarą ilgam nusistovi sausra, kasdien kepina saulė – tuomet pradeda vysti lapai, geibti žiedai. Vandens ant žiedų nepilkite, tik prie šaknų.

Tręšimas. Gerai paruoštoje derlingoje dirvoje žiognagėms nieko netrūksta, tręšti pirmais metais po pasodinimo nereikia. Kitais metais stebėkite augalų būklę. Jei jie skursta, pabarstykite kompleksinių mineralinių trąšų žydintiems augalams du kartus per sezoną.

Žydėjimas. Žiognagių žiedeliai yra 3–4 cm skersmens, paprasti, pilnaviduriai ar pusiau pilnaviduriai. Išsiskleidę dekoratyvūs jie išlieka 7–10 dienų. Peržydėjusius galima išskinti, kad augalai neeikvotų energijos brandindami sėklas ir nenukentėtų dekoratyvumas. Žiedai būna įvairiausių atspalvių geltoni, raudoni, oranžiniai, išskyrus mėlynus.

Čilinė žiognagė žydi birželį–liepą, raudonžiedė – gegužę–birželį, pakartotinai rugpjūtį, raudonoji – gegužę–birželį. Hibridinių veislių, kurių dauguma parduodamos kereliais, žydėjimas tęsiasi visą vasarą.

Problemos. Apie žiognagių ligas ir kenkėjus girdėti neteko, o ir man pačiai auginant, negandų nepasitaikė. Yra kita bėda – pilnavidurės veislės sunkiai peržiemoja, dažnai iššąla. Jei sodinsite rudenį, nelaukite jo pabaigos – augalai turi spėti įsišaknyti, tad geriausias laikas yra rugsėjis. Prieš žiemą nenupjaukite lapų, uždenkite sausais lapais, durpėmis, uždenkite eglišakėmis. Reikia truputį pasistengti, kad šie nereiklūs augalai sulauktų pavasario.

Pixabay nuotr.