Uogminys stambiažiedis - Uvularia grandiflora
Stambiažiedis uogminys (Uvularia grandiflora) gamtoje paplitęs Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje nuo Luizianos ir Džordžijos valstijų pietuose iki Kvebeko šiaurėje. Tai miškų augalas, panašių sąlygų reikalaujantis ir mūsų soduose.
Kuklus, bet labai simpatiškas auglas – taip galėčiau trumpai apibūdinti šį naują sodo žolyną. Retas, senesnėje literatūroje vadintas tiesiog uvuliarija, nuo 2008 metų turi lietuvišką vardą – stambiažiedis uogminys.
Gerai auga nekarštoje vietoje, pavėsyje arba pusiau pavėsyje. Mėgsta lengvą arba vidutinio sunkumo, laidžią vandeniui, purią žemę. Kuo daugiau puvenų (tuo pačiu – kuo žemė trąšesnė), tuo didesni auga stiebai. Dirvožemio pH didelės reikšmės neturi. Augimo vietoje niekada neturėtų užsistovėti vanduo, nei perdžiūti žemė. Žiemos šalčiams visiškai atsparus, dengti nereikia.
Dygti pradeda balandžio mėnesį, stiebeliai pamažu ilgėja, viršūnėlės nulinksta ir gegužės antroje pusėje – birželio pradžioje pasipuošia kelių centimetrų ilgio geltonais varpeliais. Visas augalas (kero forma ir stiebai su lapais) šiek tiek primena baltašaknę, tik žymiai smulkesnis: apie 30 cm aukščio ir panašaus pločio. Žiedelius apdulkina vabzdžiai, o rudenį sunokusias sėklytes išnešioja skruzdėlės.
Uogminys pamažu plinta į šalis ir kasmet kerelis po truputį didėja. Kelis metus augintus, didesnius kerelius galima padalinti. Tai daryti reikia atsargiai, anksti pavasarį arba rudenėjant. Į labai smulkias dalis suskaidyti augalo negalima.
Daugiau augaliukų galima užauginti iš sėklų. Jos sėjamos į dėžutes ir daigai auginami šviesioje, nesaulėtoje ir nekarštoje vietoje. Į nuolatinę vietą sodinami vienerių metų augaliukai.
