Keipo augalų karaystė

Paskui augalijos mylėtojus

Pirmiausia trumpai papasakosiu apie unikalią šios šalies augaliją, kuri nepanaši į jokios kitos pasaulio vietos augaliją ir įvardijama kaip Keipo floristinė karalystė. Tai 1 iš 6 pasaulio augalijos karalysčių, užimanti mažiausią plotą, tačiau kitas pranokstanti rūšių gausa. Ji apima vakarinę ir pietinę Pietų Afrikos pakrantes, o šiaurinė riba eina palei Oranžinę upę ir Drakono kalnus.

Šios vietovės augalų įvairovė lyginama su drėgnųjų atogrąžų miškų, kurie yra patys skaitlingiausi rūšių, tačiau beveik vienodi ištisus metus, nes klimatas mažai keičiasi. Keipe labai ryškus žydėjimo periodas, kuris prasideda po žiemos liūčių, rugpjūčio viduryje ir rugsėjo pradžioje, ir tęsiasi 3–4 savaites. Didžiulis gėlių kilimas uždengia šiaurinę provincijos dalį – Namakvos žemę, kur kitu periodu vyrauja pusdykumių sukulentai. Man teko lankytis lapkričio mėnesį, kai žiedų jūrą galima tik įsivaizduoti, tačiau kiekviename žingsnyje netrūko botaninių įdomybių. Per didįjį žydėjimą į šį regioną organizuojama daug kelionių, kurios suburia augalų mylėtojus iš viso pasaulio.

Traukos vieta nuo senų laikų

Egzotiška Keipo augalija keliautojus žavėjo nuo senų laikų. Žinoma, kad XVII amžiuje, atradus jūros kelią, kai kurie šio regiono augalai į Europą buvo atvežti olandų pirklių laivais. Visais laikais mėgėjai rinko grožybes ir vežė jas į savo sodus. Botaniniai tyrimai pradėti XVIII amžiuje, kai į Keipą atvyko geriausias Karlo Linėjaus mokinys Karlas Tunbergas. Ten jis praleido trejus metus ir grįžęs į Upsalą parašė pirmąją šio regiono floros apžvalgą.

Netgi ir šiandien, praėjus beveik 300 metų nuo pirmųjų tyrinėjimų, atrandama naujų, iki šiol neaprašytų rūšių. Palyginti nedidelėje teritorijoje randama 20 proc. visos Žemės augalijos, t. y. 950 genčių ir apie 9000 rūšių. Tačiau nuostabiausia, kad net 6200 visų rūšių (apie 70 proc.) yra endemai, t. y. natūraliai auga tik šioje pasaulio vietoje. Įvairovę lemia ypatingos ir skirtingos buveinės: smiltainio ir bazalto uolos, smėlio kopos, vandenyno pakrantės, lagūnos ir slėniai. Augalai prisitaikė prie skurdžių, rūgščių arba šarminių dirvožemių, sausrų ir dažnai kylančių gaisrų, gūsingų vėjų.

Finbų rojus

Vyraujantis Keipo regiono augalijos tipas – finbos, sudarančios net 80 proc., nors visos Pietų Afrikos mastu – tik 6 proc. Jos būdingos tik šiai vietovei. Yra du tipai – visžaliai krūmai ir krūmokšniai, apaugę odiškais ir žvyniškais lapeliais, bei vienaskilčiai žoliniai augalai, panašūs į viksvas – restijos, vadinamos lygumų finbomis. Pagrindinės grupės yra protėjos (Protea), erikos (Erica) ir restijos (Restia).

Keipo floristinė karalystė suskirstyta į 6 regionus. Finbos vyrauja pietvakariuose, kur yra ir Stalo Kalno nacionalinis parkas, užimantis Keipo pusiasalį. Vien ant skurdžių Stalo Kalno smiltainio uolų auga 2200 rūšių augalai, kurių didžioji dalis reti ir saugomi. Vyrauja erikos ir restijos. Priekalnėse augalija vešlesnė. Mane nustebino krūmų dydžio žydinčių pelargonijų (Pelargonium) sąžalynai. Keipo regione randama beveik pustrečio šimto jų rūšių, kurios buvo daugybės kultūrinių veislių, paplitusių visame pasaulyje, pirmtakės. Nuo kalno, kurio papėdėje įsikūręs Keiptauno miestas, atsiveria nuostabūs vaizdai, panašūs į matomus nuo Korkovado kalno.

Gerosios Vilties kyšulio nacionalinis parkas yra vienoje iš piečiausių ir romantiškiausių pasaulio vietų, kur didžiulės uolos remiasi į subėgančius Indijos ir Atlanto vandenynus, kur nenuilstamai siaučia vėjai. Balto smėlio pakrantėse šakelės driekiasi pažeme. Atrodytų, augalija turėtų būti skurdi, tačiau kiekviename žingsnyje – kas nors nauja. Tai ir pluoštagėlės (Mesembryanthemum), įvairūs storlapiai (Crassula), erikos, žilės (Senecio), šalavijai (Salvia), saulašarės (Drosera), ir daugybė kitų nepažįstamųjų, kuriems pažinti prireiktų daug laiko.

Toliau nuo kranto – protėjų karalystė. Iš jų ryškiais žiedai išsiskiria gazanijos (Gazania), šlamučiai (Helichrysum), dimorfotekos (Dimorphotheca), Cheiridopsis, krokosmijos (Crocosmia). Protėjos, kurių čia auga apie 130 rūšių, sudaro ryškų akcentą. Tai nemaži visžaliai krūmai su odiškais lapais, ryškiais įvairių spalvų ir dydžių žiedynais. Juos apdulkina maži paukšteliai, panašūs į kolibrius, vadinami saulės paukščiais. Kai kurios rūšys išsiskiria ryškiai geltonais viršūniniais lapais. Kitas protėjinių augalų centras yra Australijoje.

Įdomu tai, kad gaisrai, kurie gana dažni, yra būtina finbų atsinaujinimo ir tolesnio klestėjimo sąlyga, nes dauguma sėklų (ypač protėjų) dygsta tik po didelio karščio. Keipe auga 650 rūšių erikos, o likusioje pasaulio dalyje – tik 28. Yra tokių, kurios turi didelius ryškius žiedus.

Keipo augalijos karalystės regione randama daugiau kaip 1400 lelijinių šeimos augalų rūšių, kurių nemažą dalį sudaro gražiausios: kardeliai (Gladiolus), tulpės (Tulipa), frezijos (Freesia), meileniai (Hippeastrum), klivijos (Clivia), lelijos (Lilium), vilkdalgiai (Iris), krokosmijos, poveniai (Moraea), Watsonia ir kt. Jos buvo introdukuotos kituose kraštuose ir plačiai auginamos kaip kultūrinės. Lelijiniai – svarbus didžiojo pavasarinio žydėjimo akcentas.

Keipo floristinė karalystė – vienas iš „karštųjų“ biologinės įvairovės taškų, nes nemažą pavojų finbų išlikimui kelia žemės ūkio plėtra, svetimžemių rūšių invazija (akacijos (Acacia), platanai (Platanus), pušys (Pinus)) ir klimato kaita.

Vynmedžių laukai

Pietų Afrika – viena didžiausių vyno gamintojų pasaulyje. Istorija prasidėjo 1659 metais, kai Keiptauno įkūrėjas olandas Janas van Riebeeckas pagamino pirmąjį vyną. Apie 90 proc. puikaus skonio gėrimo paruošiama Keipo regione. Didžiausi regiono gamybos centrai Stelenbošas ir Parlas nuo Keiptauno nutolę tik apie 50 km. Išskirtinės gamtinės sąlygos teigiamai veikia vynuogių ir vyno kokybę.

Tačiau vyno gamybos plėtra kelia didelį pasaulio gamtosaugos institucijų susirūpinimą, nes mažėja natūralių gamtos plotų, kyla grėsmė bioįvairovei. Akivaizdu, kad vienintelis šių problemų sprendimo kelias – suderinti gamtosaugos specialistų ir vyno gamintojų interesus. Vyndariai suinteresuoti išsaugoti unikalią gamtą, nes ji traukia turistus iš viso pasaulio. Viena iš populiarėjančių veiklų – vyno turizmas. Svečiai, keliaudami iš vieno ūkio į kitą, ragauja ir perka ten gaminamą produkciją. Taip turizmas derinamas su unikalios gamtos pažinimu ir išsaugojimu. Vyno ūkiai natūraliai įsilieja į kraštovaizdį. Įdomu tai, kad išpuoselėtose teritorijose beveik nėra dirbtinų gėlynų, tačiau daug vietinės floros.

Kirstenbošo nacionalinis botanikos sodas

Netoli Keiptauno, rytiniame Stalo kalno šlaite, įsikūręs Kirstenbošo nacionalinis botanikos sodas, įvardijamas kaip 1 iš 7 nuostabiausių botanikos sodų pasaulyje. Čia surinkti vietinės Pietų Afrikos floros augalai, kurių dauguma reti ir nykstantys, todėl sodas svarbus augalų įvairovei išsaugoti ir jai pažinti.

Ekspozicijos suskirstytos pagal augalų sistematinę priklausomybę arba naudojimą: cikų (Cycas), protėjų, erikų, restijų, sukulentų, pelargonijų, kvapiųjų žolių, vaistinių augalų ir kt. To, ko neteko matyti natūralioje gamtoje, galima rasti čia. Į sodą įsilieja natūrali miško augalija ir finbos, įspūdingo kraštovaizdžio elementai.

Dr. Jolita Radušienė,
Botanikos institutas