Nuaustas iš skonių gijų

Laquenexy vaismedžių sodai, esantys Prancūzijos Mozelio regione, garsėja skoniais, kurių dosniai dovanoja įvairių veislių vaismedžiai, uogakrūmiai. Kelionė po juos gurmaniškai sielai teikia malonių potyrių. Tačiau žmonės ten vyksta ne tik ragauti – įvairiais metų laikais sodai patrauklūs augalų deriniais, nenykstančiomis spalvomis, švytinčia meno aura ir garantuoja poilsį net išrankiausiam lankytojui.

Labiausiai vilioja gurmanus

Laquenexy vaismedžių sodai, užimantys beveik 4 ha teritoriją, augantys buvusioje citrusinių vaismedžių saugykloje, lankytojus kviečia leistis į temines skonių keliones. Įvairių erdvių sąrašas gana ilgas: žolynų ir valgomų gėlių kampeliai, įdomybių ir epikūro daržai, „uždraustas“ ir skonių sodai, moliūgų pergolė, vyšnių ir riešutmedžių alėjos, formuotų vaismedžių labirintas, citrusinių augalų kolekcijos ir kt. 2012 metais Laquenexy sodai pasipildė dar viena naujove – Robinzonų kampeliu mažiesiems lankytojams. Šioje sodo dalyje vaikai kviečiami atrasti išskirtinius, ne kasdien matomus augalus, pavyzdžiui, bananus arba medžius primenančius milžiniškus paparčius. 2010 ir 2013 metais buvo sukurti ankstyvųjų civilizacijų sodai, pristatantys Amerikos indėnų ir maorių kultūras ir kviečiantys pakeliauti po jų teritorijas. 

Tikrieji gurmanai, kurie šios skoniais garsėjančios vietovės paprastai neaplenkia, kviečiami užbaigti kelionę pietumis ar užkandžiais restorane, kurio meniu sudaromas pagal sezonines gėrybes. Čia susijungia tradicinė ir moderni virtuvės. Restoranas gali pagrįstai didžiuotis – 2012 metais jis pateko į garsiojo viešbučių ir restoranų gido „Michelin“ akiratį.
Skoniams dedikuotame sode lankytojai netikėtai gali aptikti medžių su graviruotais įrašais lentelėse. Tai ypatingų svečių pėdsakai – čia apsilankančios garsios asmenybės pažymi savo viešnagę pasodindami medį.
Nuo 2005 metų Laquenexy sodai ėmė ypatinga technika žymėti obuolius. Ši senovinė technika išties neįprasta, gimusi Paryžiaus regione ir 1970 metais vėl atrasta, išpopuliarėjusi Japonijoje. Dabar sodai glaudžiai bendradarbiauja su japonų asociacija, kurios specializacija – obuolių žymėjimas. Teigiama, kad tik keliose pasaulio vietose galima pamatyti taip pažymėtų obuolių.

Liesti, įkvėpti ir ragauti

Sodus sukūrė Pascalis Garbe’as, kraštovaizdžio architektūros mokyklos Gembloux (Belgijoje) diplomantas ir tinklo „Sodai be ribų“ projekto autorius. Jo dėka sodus dabar sudaro naujoviškas struktūruotų erdvių ansamblis. Autorius siūlo nepaprastą, gardų daržovių, valgomų žiedų, vaismedžių, uogakrūmių derinį. Anot jo, sodas turi būti ne tik lankomas, bet ir ragaujamas – juk tai privalu vietovei, atskleidžiančiai skonius. „Negalėjome sukurti sodo, dedikuoto skoniams, nekreipdami ypatingo dėmesio į jutimines vietos patirtis. Taigi, lankytojas gali liesti, uostyti ir net ragauti augalus per visą savo vizitą“, – teigia P. Garbe’as. Sieloje būdamas tikras kūrėjas, jis soduose sujungė net dvi savo aistras: gamtai ir virtuvei.
Tačiau sodai sukurti anaiptol ne tuščioje erdvėje – ši vieta turi jau gana brandžią istoriją. Septynis hektarus XX amžiaus pradžioje įsigijusi Alzaso-Lotaringijos vyriausybė įkūrė institutą, kurio užduotis buvo padėti vynuogių augintojams perplanuoti vynuogynus. Pagrindinė veikla – nuolatinis amerikietiškų augalų veislių, atsparių ligoms, testavimas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzijos žemės ūkio direkcija pripažino instituto svarbą, ir netrukus vietos savininku tapo departamentas. Institutas buvo reorganizuotas ir tapo Žemės ūkio studijų ir bandymų centru, tiriančiu vaismedžius.
1996 metais nuspręsta toliau užsiimti vaismedžių plantacijų ir tradicinių vaismedžių veislių paveldo plėtra. Svarbia misija tapo sukurti erdvę, kurioje būtų auginamos senosios veislės. Po 1999 metais praūžusios audros nuspręsta vietoj nukentujusių vaismedžių pasodinti tradicinių veislių augalų. Taip soduose atsirado apie 70 000 naujų medžių.
Šiandien čia auga apie 650 veislių obelų, kurių daugelis gautos mainais. Kriaušių kolekcijoje, kurioje puikuojasi apie 150 veislių, – patys seniausi sodo egzemplioriai. Iš riešutmedžių ir vyšnių kolekcijos buvo suformuotos įspūdingos alėjos. Vaismedžiai susodinti taip, kad trauktų praeivio akį. Štai, pavyzdžiui, vaismedžių pieva taip pavadinta ne šiaip sau: žemaūgiai vaismedžiai įkurdinti įspūdingai įvairiausiomis spalvomis švytinčioje gėlių pievoje, tad kelionė šia dalimi yra tikras poilsis sielai.

2004 metais Mozelio departamentas nusprendė sodams suteikti naują postūmį, pavadindamas juos Laquenexy vaismedžių sodais. Šis posūkis paskatino įkurti dar vieną erdvę – skonių sodą, kuris vėliau visiškai natūraliai įsiliejo tarp vaismedžių ir kitų augalų. Naujoji dalis sudaryta iš mažesnių dalių – „uždrausto“ sodo ir valgomų žiedų erdvės. Pasakojama, kad jai sukurti prireikė trejų metų, tūkstančių naujų augalų, ir tik 2008 metų balandį pirmieji lankytojai čia jau galėjo pasitikti pavasarinį šaltuką. Tais pačiais metais Kultūros ir komunikacijos ministerija suteikė sodams Žymiųjų sodų titulą. Tokį titulą yra gavę tik garsiausi Prancūzijos sodai.

Menų aura

Vasaros pradžioje lankytojai į sodus viliojami ne vien ragauti ar gėrėtis žiedų spalvomis. Kiekvieną birželio savaitgalį čia vyksta spektakliai, veikia ateljė, kūrybinės dirbtuvės.
Sodų aplinka noriai įsileidžia įvairius meno objektus: dirbiniai, sukurti iš aliuminio ar pinučių, vario ar akmens, nesunkiai randa nišą meniškose erdvėse. Vis dėlto kūrėjai teigia, kad meno kūrinių, tinkamiausių vienai ar kitai erdvei, tenka gana ilgai ieškoti: kartais jie (arba pati idėja) randami tik nukakus svetur, pavyzdžiui, į žymiąsias Anglijos sodų parodas. Kitas sukūrė vietiniai menininkai. Skulptūros, žyminčios kelią, dažniausiai randamos visiškai netikėtai, todėl lankytojams netrūksta staigmenų, o kelionė būna gerokai linksmesnė.
Skulptūros dažnai ir pačios „keliauja“ po sodus pagal sezonų kaitą. Pavyzdžiui, skulptūra „Skynėjas“, vaizduojanti vaisius renkantį personažą, išdygsta toje dalyje, kur ima derėti derlius. Einant takeliais galima pamatyti ir milžinišką kriaušę, ir sargybinių gvardiją, išsirikiavusią ant tiltelio, ir ant suolelio skaitančią linksmuolę varlę, ir tarsi kudakuojančias, vabalus renkančias vištas gėlyne, ir didžiulį obuolio graužtuką, ir besiganančius galvijus… Šmaikščios skulptūros pralinksmina, nustebina, džiugina mažuosius lankytojus ir įrodo, kad sodai yra puikūs namai tiek augalams, tiek meno kūriniams.

Indrė Vozgirdaitė

© Les Jardins fruitiers de Laquenexy, un site „Moselle Passion“ nuotraukos