Paryžiaus ritmu
Paryžiaus širdis plaka aistringai: žioplinėjantys turistai, svajingi ir, rodos, niekur neskubantys miestiečiai, Senos upės pakrantėje su smalsiais praeiviais besišnekučiuojantys bukinistai, pulkai balandžių prie gražiosios katedros, iš kurios sienų kyšo gąsdinančios chimerų galvos… Kai galva apsvaigsta nuo reginių ir įspūdžių, norisi trumpam nuklysti į šalį ir susirasti laikinos ramybės uostą, kurių Paryžiuje daugybė. O gal geriau užsukime į seniausią miesto botanikos sodą ir parką?
|
Jauki alėja kviečia pasivaikščioti |
Alpinių augalų sode |
Miesto veidai
|
|
Botanikos sodas – ir paryžiečių, ir miesto svečių mielai lankoma vieta. Įžengęs pro pagrindinius vartus pasislepi nuo gatvės triukšmo, pasineri į ramybės, laisvės ir spalvų siautulį. Tiesa, pirmasis įspūdis šiek tiek apgaulingas – gyvenimas verda ir čia, tik kitoks. Pro šalį takeliu lėtai prabėga besimankštinantis jaunuolis, objektyvą į patikusią kompoziciją nukreipia populiaraus šalies žurnalo fotografas. Pavėsyje ant suolelio per pietus prisėdęs nežinomos įstaigos tarnautojas išsitraukia iš krepšio knygą ir sumuštinį su žalumynais. Pagyvenusi pora karštai aptarinėja pažįstamus, su kuriais vos prieš minutę prasilenkė, o žaidimų aikštelėje dūksta vaikai, stebimi mamų ir auklių. |
Sumanėte užsukti ir jūs? Prašom! Sodas atviras lankytojams, prie vartų niekas nečiups už rankovės ir nepareikalaus parodyti bilietą. Na, nebent kurį nors liepos savaitgalį susiruošėte į Paryžiaus džiazo festivalį, kuris šioje vietoje vyksta jau daugiau kaip 10 metų. Tokiu atveju teks sumokėti keletą eurų, o tada – klausykitės muzikos ligi valiai. Kodėl gi dar verta aplankyti šį botanikos sodą? Kad ir todėl, jog jis yra pats populiariausias visoje Prancūzijoje.
Pakilimai ir nuosmūkiai
|
Sodą puošia antikinių dievybių, grafo de Buffono ir kitų garsių žmonių, daug nusipelniusių gamtos mokslams, skulptūros |
Karaliaus Liudviko XIII paliepimu, 1626 metais gydytojai Jeanas Hérouardas ir Guy de la Brosse’as sausoje vietovėje, Šv. Viktoro priemiestyje, kur žaliavo senas vynuogynas, įveisė karališkąjį vaistinių augalų sodą (Jardin du Roi). Visuomenei jis buvo atvertas 1640-aisiais ir tapo pirmuoju viešuoju sodu Paryžiuje. Tada ėmė veikti ir botanikos, gamtos mokslo ir farmacijos mokykla medicinos studentams. Sodui išgyvenus nuosmūkį, jo administratoriumi tapo Jeanas Baptiste’as Colbertas. Po kelių dešimtmečių, 1693-aisiais, vadovu buvo paskirtas Guy Crescentas Fagonas, kuris pakvietė drauge dirbti Josephą Pittoną de Tournefortą, Antoine’ą de Jussieu, Antoine’ą Laurentą de Jussieu ir jo sūnų Adrien-Henri ir daug kitų puikių botanikų.
|
Paryžiaus botanikos sodas ypač suklestėjo XVIII amžiuje, kai jo kuratoriumi 1739 metais tapo Georges’as Louisas Leclercas, grafas de Buffonas, ir virto svarbiu mokslo centru. Energingasis grafas sumaniai išplėtė ir pertvarkė valdas. Tuomet buvo sukurtos naujos augalų kolekcijos ir bandymų lysvės, nutiesti takeliai ir pasodintos tvarkingos medžių alėjos. Šio žmogaus iniciatyva iš pramonės atliekų ir statybinių šiukšlių buvo supilta kalva ir sukurtas žaliasis labirintas, po kurį paklaidžioti galima ir šiandien. Jaukią ažūrinę metalinę pavėsinę, kurią 1788-aisiais suprojektavo architektas Verniquetas, ypač pamėgo porelės, nes iš jos smagu stebėti po įvairius sodo kampelius vaikštinėjančius žmones. Kalvos papėdėje buvo pastatyta bronzinių skulptūrų, pasodinta libaninių kedrų ir ginkmedžių.
Grafas de Buffonas Paryžiaus botanikos sodu rūpinosi iki pat savo mirties, 1788 metų. Jo parašytą „Gamtos mokslą“, kurį sudaro net 36 tomai, ir „Gamtos periodus“ mielai skaitė tuometinė Prancūzijos šviesuomenė. Neprarado mokslinės vertės šie veikalai ir šiandien. Autorius už savo didžius nuopelnus mokslui ir visuomenei tapo Prancūzijos akademijos nariu. O paprasti miestiečiai džiaugėsi galėdami savo akimis išvysti egzotiškus augalus, kuriuos grafas, prisiekęs keliautojas, parvežė į Paryžių iš visų pasaulio žemynų.
Neramusis XIX amžius
Permainų vėjai papūtė XIX amžiaus pradžioje, kai statiniams imta naudoti daug metalo. Ši naujovė sukėlė galybę aršių ginčų, kurie tęsėsi beveik šimtmetį, kol Paryžiuje išdygo Eifelio bokštas. Paryžiaus botanikos sode 1834–1836 metais Rohaultas de Fleury pastatė Meksikos oranžeriją, kuri stovi ir šiandien. Ji yra seniausias stiklo ir metalo statinys Prancūzijoje.
Botanikos sode įsikūręs ir Nacionalinis gamtos mokslo muziejus. Jį sudaro keturi skyriai: paleontologijos, mineralogijos, entomologijos ir paleobotanikos. Pastarasis, dar vadinamas Didžiąja evoliucijos galerija, buvo atidarytas 1889 metais. Norinčiuosius paskaidyti mokslo knygas visuomet kviečia biblioteka.
Šis botanikos sodas – žinių ir įkvėpimo šaltinis, kur ne vienas būsimas mokslininkas ar menininkas ieškojo savojo kelio. Čia dažnai lankydavosi Henris Julienas Felixas Rousseau (1844–1910). Šis savamokslis prancūzų tapytojas postimpresionistas nuolat vaikštinėdavo po zoologijos sodą, iš arti apžiūrinėdamas neregėtus augalus ir gyvūnus, kad vėliau savo įspūdžius galėtų perkelti į drobę. Čia 1832–1838 metais studijavo ir mūsų tautietis, garsus geologas ir mineralogas, etnologas, pedagogas, ilgametis Čilės universiteto Santjage rektorius, Čilės mokslo organizatorius, kalnakasybos pradininkas ir geologijos tyrinėtojas, šios šalies garbės pilietis Ignotas Domeika.
Ir poilsiui, ir mokslui
Paryžiaus botanikos sodas suskirstytas zonomis ir užima daugiau kaip dvi dešimtis hektarų. Plačios erdvės ir atokūs pavėsingi kampeliai, įdomios ir turtingos augalų kolekcijos, skoningi spalvų deriniai – tikras atradimas lankytojams.
Vos įėjus pro pagrindinius vartus, žvilgsnis pasiklysta plačioje erdvėje ir nuslysta lysvių bei žalios vejos mozaika. Ekspozicinis plotas, kurį sudaro 5 dalys, užima apie 2,2 ha. Simetriškai išdėstytose lysvėse gausu vienmečių ir daugiamečių gėlių, dekoratyviųjų žolynų, medelių ir krūmų, netgi daržovių, prie kurių takeliais patogu prieiti iš visų pusių. Vaizdas keičiasi nuo balandžio iki pat vėlyvo rudens.
Rožių sodas, atidarytas 1990-aisiais, per žydėjimą traukte traukia romantikus ir šių karališkų gėlių mylėtojus. Čia sukaupta daugiau kaip 180 veislių: ‘Ferdinand Pichard’, ‘Souvenir de la Malmaison’, ‘Baron Girod de l’Ain’, ‘La France’ ir kt. Šis sodas atspindi turtingą rožių atsiradimo ir selekcijos istoriją. Kasmet jį prižiūrintys sodininkai kviečia visuomenę į genėjimo kursus.
Daugiau kaip 70 metų gyvuoja alpinių augalų sodas, kuriame auga per 2000 rūšių iš kalnuotųjų Prancūzijos, Pirėnų, Kaukazo, Balkanų, Alpių, Himalajų, Korsikos, Maroko, Kinijos ir Japonijos vietovių.
Vilkdalgių ir daugiamečių augalų sode ypač gražu gegužės mėnesį, kai jis pavirsta spalvinga žiedų jūra. Patrauklus jis ir vėliau, kai vaizdas stebėtinai pasikeičia. 2500 m2 plote eksponuojama 150 vildalgių veislių.
Egzotikos mėgėjus traukia Meksikos oranžerija – puikus egzotinių augalų sodas po stiklu. Akys kaipmat nukrypsta į įspūdingus kaktusus, alijošius, jukas, kalankes ir kitus augalus. Art deco stiliaus žiemos sode, pastatytame 1937 metais ir šiuo metu renovuojamame, sukaupta daug įvairių šeimų augalų, kilusių iš atogražų.
|
Mokamajame sode akį traukia įprasti ir reti vaismedžiai, vaiskrūmiai, daržovių, prieskonių ir vaistinių auglų lysvės. Šio egzoto iš Pietų Afrikos negąsdina Paryžiaus oras – jis veda didelius vaisius. |
Ekologinis sodas – tai natūralaus miško kampelis, kuriame žaliuoja įvairūs žolynai, medžiai ir krūmai, skraido vabzdžiai, čiulba paukšteliai. Jis įkurtas 1932 metais de Pierre Allorge ir Camille Guinet iniciatyva.
Botanikos mokykloje kiaurus metus vyksta mokymai. Jos mokiniai ir studentai prižiūri augalus, dalyvauja įvairiuose projektuose. Čia jie susipažįsta su vaismedžiais, vaiskrūmiais ir daržovėmis, jų naudingosiomis savybėmis ir tinkama priežiūra.
Mažuosius, žinoma, traukte traukia zoologijos sodas, kuris laikomas seniausiu Prancūzijoje. Pasak istorijos šaltinių, 1795-aisiais, į Paryžiaus botanikos sodą iš Versalio buvo perkelti per Revoliuciją keli išlikę gyvi karališkojo žvėryno gyvūnai. Pamažu paukščių ir žvėrelių gausėjo, tačiau per prūsų apsiaustį beveik visi buvo suvalgyti badavusių miestiečių. Dabar čia gyvena įvairūs paukščiai, žinduoliai, ropliai, beždžionės, vabzdžiai. Ne mažiau smalsu pro mikroskopą paganyti akis į bakterijas ir mikroorganizmus.
Įvairių vaistinių, maistinių, dažinių, parfumerijos ir kosmetikos pramonėje naudojamų augalų kolekcija sukaupta mokomajame virtuvės sodelyje. O vasaros pradžioje būtinai užsukite į akmenų ir bijūnų sodelį.
Įspūdingai atrodo ir senieji botanikos sodo medžiai: 1635-aisiais pasodinta baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia), 1702-aisiais – tikroji pistacija (Pistacia vera), 1702-aisiais – Acer orientale, 1811-aisiais – Quercus macrocarpa, 1862-aisiais – juodasis riešutmedis (Juglans nigra) ir kt. Iš Anglijos Kew karališkojo botanikos sodo 1734 metais atvežtas pirmasis Prancūzijoje libaninis kedras (Cedrus libani).
Diena Paryžiaus botanikos sode prabėgs nepastebimai ir turiningai, o akiratis pastebimai prasiplės. Tad jei vaikštinėdami nuklysite į Jardin des Plantes kvartalą, būtinai apsilankykite nuostabiajame ramybės ir grožio kampelyje.
Asta Leskauskaitė
