Rundalės rožės

Pietinėje Latvijos dalyje esantys Rundalės rūmai, kadaise buvusi visagalio Kuršo hercogo Ernsto Johano Birono (Ernst Johann von Bühren) vasaros rezidencija, garsėja puikiu projektu, su kuriuo ir norėčiau supažindinti žurnalo skaitytojus. Čia, Rundalėje, Ramybės slėnyje, 2005 metais pradėtas kurti Rožių sodas, kuris, nepaisant jauno amžiaus, spėjo pelnyti europinę šlovę. Tvirtinama, kad tai pats didžiausias rožynas Pabaltijyje, kuris vis dar formuojamas, bet jau tapo tikru Latvijos perlu.

Rožės keliavo iš įvairių Europos šalių

Sumanymą kurti senovinių rožių sodą menotyrininkams ir kraštovaizdžio architektams padiktavo audringa Rundalės rūmų istorija ir daug jų savininkų. XVIII amžiaus trečiajame dešimtmetyje pagal italų kilmės Peterburgo architekto Frančesko Bartolomėjaus Rastrelio (Francesco Bartolomeo Rastrelli) projektą pastatyti rūmai priklausė Bironų šeimai, po to 1795 metais Jekaterina II juos padovanojo grafui Platonui Zubovui. Paskutiniai savininkai, Birono rezidenciją valdę beveik visą šimtmetį (nuo 1823 iki 1920 metų), buvo grafų Šuvalovų šeima. Planuojant senovinių rožių sodą, siekta istorinių epochų kaitą, kai valdė skirtingi šeimininkai, susieti su tuo laikotarpiu Europos soduose ir medelynuose išvestų veislių gausa.

Yra žinoma, kad rožės į Rundalę iš įvairių Europos šalių gabentos periodiškai. Viskas prasidėjo rūmus valdant E. J. Bironui – pirmieji 16 krūmų iš Prancūzijos į oranžeriją atvežti dar 1737 metais. XVIII amžiuje veislinės rožės buvo brangiai kainuojanti retenybė – jų kūrimas beveik visada reiškė karalių užgaidų tenkinimą, o platinimas atsidurdavo labai turtingų dvarų ir pilių savininkų rankose. Taigi XVIII amžiaus 6–7 dešimtmetyje, valdant hercogui Peteriui Bironui (Peter von Biron), Rundalėje atsirado pirmoji, ano meto mastu įspūdinga pusantro šimto krūmų kolekcija, kurios didžiąją dalį sudarė prancūziniai (Rosa gallica) ir šimtalapiai (R. centifolia) erškėčiai, damaskinės rožės (R. damascena).

Šiuolaikinės veislės derinamos su senosiomis

Vis dėlto istorinis aspektas – tai tik viena iš Ramybės slėnyje įgyvendinamo projekto idėjų. Rožių sodas palaipsniui papildomas šiuolaikinėmis veislėmis iš viso pasaulio. Lankytojų supažindinimas su naujienomis, paskutinėmis rožių veislių kūrimo tendencijomis – dar vienas Rundalės rožyno kūrėjų užmojis. Nors kolekcija vis dar plečiama, rožynas jau dabar atrodo nuostabiai. Jis užima didesnį nei 1 ha plotą, padalintą į dalis, sugrupuotas parterinėje rūmų zonoje. Čia galima išvysti apie 600 senovinių rūšių ir veislių, apie 1 500 šiuolaikiškų – stulbinanti įvairovė, įskaitant labai retas formas ir nepaprastai efektingus parko rožių grupei priskiriamus raukšlėtalapius erškėčius (R. rugosa), sukurtus Latvijos selekcininkų. Prie visų augalų, kaip botanikos soduose, yra etiketės su išsamia informacija.

Rožynas harmoningai dera prie reto grožio parterinės vejos, kuriai skirtas vyraujantis vaidmuo. Latvijos sodininkai rožes susodino labai meistriškai – susidaro įspūdis, kad vyksta grandiozinis spektaklis, kur kiekvienas augalas, pradedant centrine parko dalimi ir žvilgsniui slystant periferijos link, atlieka savo vaidmenį, ir visa tai vyksta nesikeičiančios dekoracijos, autentiškos pietinės Birono dvaro fasado dalies, fone. Ne prasčiau atrodo priešais rytinį bei vakarinį rūmų fasadą esančios periferinės rožyno dalys. Centrinėje parterio dalyje įrengtas fontanas, aplink kurį yra keturi puošnūs geometriniai gėlynai, suprojektuoti pagal paties F. B. Rastrelio brėžinius. Paslaptingos figūros apjuostos žemai kirptomis buksmedžių gyvatvorėmis, tarpai užpildyti marmuro skalda, grūstomis plytomis, sumaišytomis su medžio žievės mulčiu. Virtuoziškai atkurtų istorinių sodo „drobių“ subtilumas ir vaizdingumas sužavi išsyk. Į šią parterio dalį taktiškai įsilieja vos keletas neaukštų klasikinių, baltų kaip sniegas floribundinių veislės ‘Schneewitchen’ krūmų.

Toliau nuo centrinės parterio dalies pačiose matomiausiose vietose įrengti nedideli vienspalviai gėlynai, sudaryti iš kelių tos pačios veislės Davido Austino šiuolaikinės selekcijos krūmų. Šie prasmingi akcentai neatsitiktinai atsidūrė tokioje garbingoje vietoje – jie simbolizuoja senovinėms rožėms būdingą žiedo formą. Šių rožių selekcija Europoje klestėjo XVIII amžiaus pradžioje, baroko ir rokoko epochose. Tuo metu kaip tik prasidėjo Birono rezidencijos statybos. Aromatingos ir puošnios, tvirtos ir ilgai žydinčios D. Austino rožės geriausiai pabrėžia šios laikotarpio atmosferą, siejamą su įtakingu pirmojo rūmų šeimininko statusu.
Kituose įmantriuose gėlynuose vyrauja prancūzų ir vokiečių selekcininkų sukurtos rožės, susodintos daug tankiau. Iš jų norisi išskirti firmos „W. Kordes’ Sohne“ veisles. Čia galima išvysti tiek šlovę pelniusių klasikinių pirmosios kartos Kordes rožių hibridų (Rosa kordessi), tiek paskutinių metų naujienų. O jei rožyną apžiūrinėtume labai atidžiai ir be skubos, atsektume visą netoli Hamburgo esančio rožių ūkio istoriją.

Nuo įvairovės raibsta akys

Didelius plotus užimančiose periferinėse rytinėje ir vakarinėje rožyno dalyse, šoninių rūmų fasadų fone, galingomis bangomis, kartais primenančiomis lavinas, susodinti XIII–XIX amžiaus rožių krūmai. Susidaro įspūdis, kad jų neįmanoma suskaičiuoti – ištisa begalybė.
Latvių kraštovaizdininkai atliko milžinišką darbą ieškodami sodinukų savo šalyje ir visoje Europoje. Susižavėjimą kelia augalų susodinimas, apgalvotas išdėstymas. Patyrę kolekcininkai gali pamatyti unikalų senovinių rožių veislių rinkinį vienoje vietoje.
Kaip minėjau, dalis gėlynų skirti Rundalės rūmų šeimininkams. Mane ypač nudžiugino gausiai ir ryškiai žydintys prancūziniai erškėčiai hercogo P. Birono ir P. Zubovo soduose. Didelį įspūdį paliko senovinių kvapnių damaskinių rožių, atkeliavusių iš amžių glūdumos (XI–XVI amžiai) kolekcija. Vaizduotę audrina Šuvalovų soduose esančios floribundinių rožių, kurios Europoje klestėjo XIX amžiuje, jūros – išraiškingos, stilingos gėlės paklausios ir šiandien. Be to, Rundalėje tradiciškai sodinamos tų grupių rožes, kurios augintos valdant hercogui P. Bironui. P. Zubovo ir dviejuose didesniuose Šuvalovų soduose tam tikra tvarka išdėstytos veislės, puošusios Europos parkus XVIII–XIX amžiais ir iki XX amžiaus pirmojo ketvirčio. Ši pažintinė apžiūra domina tikrus senovinių rožių vertintojus. Pavyzdžiui, Zubovų sode galima pamatyti rožių, augintų prie Paryžiaus esančių Malmezono rūmų (Château de Malmaison) sode tuo laikotarpiu, kai jų šeimininkė buvo neprilygstamoji Napoleono Bonaparto žmona Žozefina. Kas žino, gal visai neseniai Rundalėje, grafo P. Zubovo sode, atsirado ir žymiųjų imperatorės Žozefinos sodininkų Andrė Diupono (André Dupont), Žako Luiso Desemė (Jacques-Louis Descemet), Žano Pjero Vibero (Jean-Pierre Vibert) išvestų rožių.

Šiaurinėje sodo dalyje, šalia hercogo P. Birono architekto Jenseno Severino (Jensen Severin) suprojektuoto dailaus sodininko namelio – raukšlėtalapių erškėčių (R. rugosa) karalija. Iš šių sodinių dėmesį patraukia latviškos selekcijos šedevrai – dvi dešimtys Dzidros Riekstos sukurtų veislių. Raukšlėtalapių erškėčių selekcijos darbus ji pradėjo praeito šimtmečio 6-ajame dešimtmetyje ir tam pašventė 40 savo gyvenimo metų. Noriu išskirti legendinę, Latvijos ikona tapusią veislę ‘Ritausma’, skleidžiančią šviesiai rausvus dailios formos žiedus. Rundalėje lankiausi birželio pabaigoje, kai raukšlėtalapių erškėčių žydėjimo pikas buvo praėjęs, tačiau vis tiek buvau sužavėtas, ypač veislėmis ‘Abelzieds’ ir ‘Zaiga’. Latviški raukšlėtalapiai erškėčiai – tikri parkų karaliai ir yra labai populiarūs Baltijos šalyse.

Taigi rožė – Rundalės rūmų simbolis ir Ramybės slėnio karalienė. Ji dominuoja visur – tiek interjere, tiek didingus pastatus juosiančiame parke, todėl manęs nė kiek nenustebino, kad rūmų garbei prancūzų selekcininkas Andre Eve (André Eve) 2007 metais išvedė rožę, kurią pavadino ‘Chateau de Rundale’ ir rožyno „Roseraie du Val de Marne“ vardu padovanojo Latvijai.

Autorius apie save

Pagal profesiją esu augalų fiziologas, biologijos mokslų daktaras, ilgai dirbau Rusijos mokslų akademijoje Maskvoje. Domiuosi alyvomis, rožėmis, sodo orchidėjomis, daug keliauju po Rytų Europos šalis. Nuo jaunystės dažnai lankiausi Estijoje. Dievinu Rygą, o greitkelį Ryga–Talinas vadinu Dievo linija – taip ją mėgstu. Žaviuosi Vilniumi, senuoju universitetu, nuostabiomis bažnyčiomis ir cerkvėmis. Labai vertinu Pabaltijo šalis už laisvamanybę ir europietiškumą.

Igoris Semionovas
Specialiai „Sodo spalvoms“ iš Maskvos
Vertė Violeta Gražutienė
I. Semionovo nuotr.