VYŠNIOS IR TREŠNĖS - Prunus Cerasus, C. avium
Vyšnių ir trešnių kilmė bei klasifikacijos
Dėl vyšnių ir trešnių klasifikavimo yra įvairių nuomonių. Štai XX a. pirmoje pusėje Lenkijos pomologai vyšnias ir trešnes priskyrė slyvų (Prunus L.) genčiai. 1956 m. ji pakeičiama į vyšnių (Cerasus Mill.). 1976 m. pomologijos knygoje vėl grįžtama prie Prunus genties.
Nevienodai aprašomos ir vyšnių bei trešnių rūšys. Tik slavai jas skiria, vadina skirtingais žodžiais. Romanų, germanų ir anglosaksų kalbose jos turi vieną vardą, tik papildomai nurodoma, kad trešnė yra saldžioji, o vyšnia – rūgščioji. Pripažįstantys tik vyšnių gentį, ją skirsto į pogentes ir sekcijas
Veislių grupės
Vyšnių veislės skirstomos pagal sulčių spalvą, minkštimo konsistenciją ir spalvą. Lenkai aprašo 2 grupes pagal atmainas:
Prunus cerasus var. caproniana L. – bespalvėmis sultimis, išauginančios daug atžalų (škliankos, amoreles);
Prunus cerasus var. austera L. – spalvotomis sultimis (moreles).
Trešnių veislės grupuojamos pagal vaisių minkštimo savybes:
Cerasus avium var. juliana (L.) Schüb. et Mart. – stambios, raudonu arba beveik juodu minkštimu;
C. avium var. duracina (L.) Schüb. et Mart. – stambios, šviesios raudonos ar tamsios raudonos, rečiau geltonos, minkštimas standus, kremzliškas;
C. avium var. hispanica Hort. – stambios, minkštos, geltonu minkštimu.
Vertingiausios rūšys:
rūgščioji vyšnia (C. austera (L.) Roem.),
paprastoji vyšnia (C. vulgaris Mill., sin. C. collina Laj. et Courtois),
trešnė, arba paukštvyšnė, saldžioji vyšnia (C. avium (L.) Moench.),
krūminė kryklė, arba stepių vyšnia (C. fruticosa Pall.),
veltininė kryklė, arba pūkuotoji vyšnia (C. tomentosa (Thunb.) Mill.),
kvapioji kryklė, arba kvapioji vyšnia (C. mahaleb (L.) Mill.).
Sodinimas ir priežiūra
Vyšnioms ir trešnėms didelį pavojų kelia žiemos šalčiai, pavasarinės šalnos ir saulė.
Mažas ir piestelių atsparumas sausrai. Todėl vyšnioms ir trešnėms geriau tinka kiek aukštesnis reljefas su nedideliu nuolydžiu į šiltesnę pusę.
Žemė turi būti pakankamai derlinga, o gruntinis vanduo – ne sekliau nei 2–2,5 m gylyje. Labiau tinka pakankamai laidus vandeniui vidutinio sunkumo priesmėlis ar lengvas priemolis, kurio pH yra ne mažesnis kaip 5,5.
Sodinami tik gerai išsivystę sodinukai. Jų kamienai turi būti ne trumpesni kaip 50–60 cm. Geriausia rinktis vienmetukus su pakankamai išaugusiais vainikais.
Vyšnios sodinamos 5×3 m atstumais, trešnės – 7×6 m. Suaugusios vyšnios pasiekia 2,5–7 m, o trešnės – 5–15 m aukštį.
Rudenį sodinukai blogiau prigyja, dažnai žiemą pašąla, todėl paprastai sodinami pavasarį. Tai daryti reikia kuo anksčiau, nes prasidėjus vegetacijai jie kur kas blogiau prigyja.
Plačiau skaitykite žurnale „Gėlių spalvos“ Nr. 29 – „Vyšnios ir trešnės“.
Apie veltinines krykles skaitykite žurnale „Augalų pasaulis“ Nr. 73 – „Sodo vaiskrūmiai“.
