Amalų gausą vertinguose miesto medžiuose rekomenduojama kontroliuoti

VDU Botanikos sode vyko Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupės organizuotas teorinis ir praktinis seminaras „Amalo (Viscum album) plitimo kontrolė ir valdymas“. Paskelbus apie šį seminarą, visuomenėje kilo diskusijos, ar amalo naikinimas nėra nusikaltimas prieš gamtą. Tai paskatino VDU Botanikos sodo Dendrologijos ir fitopatologijos mokslo sektoriaus mokslo darbuotoją dr. Astą Malakauskienę parengti išsamią čekų arboristo, bendrovės SAFE TREES vadovo ir eksperto dr. inž. Jaroslavo Kolaržiko (Jaroslav Kolařik) seminaro apžvalgą bei patikslinti informaciją dėl amalo apsaugos statuso nuo 2001 m., leistino naudojimo bei gausumo reguliavimo Lietuvoje.

Amalo apsaugos statusas teisiniuose aktuose

Lietuvos arboristų asociacija pasidalijo informacija: aplinkos viceministrė R. Vaitkevičiūtė patikslino informaciją dėl šiuo metu esančio paprastojo amalo statuso Lietuvoje, dėl jo naudojimo ir gausumo reguliavimo. Paprastasis amalas iš Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1446 „Dėl laukinės augalijos įstatymo įgyvendinimo 2 punkto vykdymo“ buvo išbrauktas dar 2001 metais – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 226. Paprastasis amalas nėra įtrauktas į LR saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą LR aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504.

Laukinės augalijos įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad atskirų rūšių laukinių augalų gausumas gali būti reguliuojamas, siekiant išvengti kai kurių laukinių augalų daromos žalos žemės ūkiui, miškų ūkiui, vandens telkiniams, taip pat siekiant užtikrinti gyventojų sveikatos apsaugą, apsaugoti nuo ligų naminius gyvūnus; šių rūšių laukinių augalų gausumas turi būti reguliuojamas taip, kad nedarytų žalos aplinkai ir kitų rūšių laukiniams augalams bei gyvūnams. Paprastojo amalo nedraudžiama naudoti ir paimti iš gamtos (skinti, nuimti nuo medžių), tačiau Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos, patvirtintos 2000 m. balandžio 27 d. LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 173, 11 punkte reglamentuojama, kad „privačioje žemėje laukinės augalijos išteklius naudoja žemės savininkas arba suteikia teisę kitiems naudotojams“. Šios tvarkos 6 punkte taip pat reglamentuojama, kad valstybinėje žemėje naudoti (rauti, kasti krūmus, kirsti jų šakas ir pan.) galima suderinus su žemės, miško ar vandens telkinių savininku, valdytoju ar naudotoju.

Amalų plitimą rekomenduojama reguliuoti

VDU Botanikos sode vykusiame seminare, prisistatydamas paprastojo plitimo situaciją savo šalyje, dr. J. Kolaržikas tvirtino: labai gausios amalo populiacijos stebėtos Ostravos (Čekija) regione, kuri buvo siejama ir su didžiausia pramonine tarša, tačiau pastaraisiais metais šylant klimatui, amalas pradėjo sparčiai plisti ir dabar šis gausaus paplitimo regionas jau pasiekė Katovice (Lenkija), Bratislavą (Slovakija) ir Vieną (Austrija). Amalų gausa priklauso nuo žiemos šalčių: po šalnų amalų sumažėja, nes nušalę puskrūmiai iš medžių iškrenta. Nors amalas ir neatsparus šalčiams, tačiau greitai atsigauna iš likusių nenušalusių pakitusių šaknų (haustorijų), esančių po medžio žieve. Lektorius pabrėžė, kad amalų gausumo ir plitimo reguliavimas yra rekomenduojamas taikyti regionuose, kur amalai yra gausiai paplitę, pavieniams vertingiems urbanizuotos aplinkos medžiams, kuriuos norima išsaugoti ateities kartoms. Medžio priežiūros filosofija remiasi ilgalaikiu ir nuosekliu jo geros fitosanitarinės būklės palaikymu, o tai reiškia, kad amalų gausumo reguliavimas ant medžio truks ilgai (darbo užteks keletui kartų) ir procedūras (purškimą nuo amalų) reikės kartoti daug kartų. Į klausimą, ar atsiperka investuoti tiek lėšų ir pastangų į vertingo miesto medžio apvalymą nuo amalų, dr. J. Kolaržikas atsakė, jog pirmiausia reikia apsispręsti dėl prioritetų: vertingo medžio gyvybingumo pratęsimas, ar amalų bei juose įsikūrusių organizmų išsaugojimas. Medžiai yra šimtus metų gyvuojantys organizmai, tačiau, kai juos stipriai apninka amalai, jų gyvavimo trukmė drastiškai sumažėja.

Trukdo medžiui normaliai funkcionuoti

Amalų gausumo kontroliavimo metodas periodiškai nupurškiant medžius augimo reguliavimo preparatu Cerone 480 (veiklioji medžiaga – etefonas) skatina amalus numesti lapus: tuomet amalo viršutinė dalis nudžiūsta, tačiau haustorijos medžio šeimininko medienoje lieka gyvybingos ir kartais išleidžia ūglius dar tais pačiais metais po purškimo. Purškiant kas 2–3 metus, duodama laiko medžiui šeimininkui sustiprėti. Kuomet amalo puskrūmiai toliau plečiasi ir jų gausėja ant medžio šeimininko, jų haustorijos užkemša nemažą dalį medžio šeimininko vandens indų, vandens apytaka tarp medžio įvairių dalių yra apsunkinama (tai ypač aktualu sausrų metu, kuomet medžio patiriamas stresas dėl vandens stygiaus dar sustiprinamas). Be to, nors amalai patys vykdo fotosintezę, tai daro daug lėčiau nei medis šeimininkas. Žinoma, kad stipriai amalų apnikti medžiai palyginus su sveikais, netenka iki 30 procentų savo pagaminamų cukrų. Ekspertas J. Kolaržikas teigė, kad norint efektyviai kontroliuoti amalų plitimą svarbiuose mieto želdiniuose, reikia gerai išmanyti amalo biologiją.

Pažintis su paprastojo amalo biologija

Daug išsamių žinių apie paprastojo amalo biologiją pateikiama Doris Kahle-Zuber 2008 m. Šveicarijoje Ciuriche (Eidgenössische Technische Hochschule ETH Zürich) apgintoje disertacijoje „Biology and evolution of the European mistletoe (Viscum album)“, kuri laisvai prieinama internete https://doi.org/10.3929/ethz-a-005728816. Paprastasis amalas turi 4 porūšius: Viscum album subsp. album L. auga tik ant dviskilčių medžių, V. album subsp. abietis (Wiesb.) Abromeit auga tik ant kėnių, V. album subsp. austriacum (Wiesb.) Vollmann auga ant pušų ir retai ant maumedžių bei eglių, V. album subsp. creticum auga tik ant vienintelio medžio šeimininko – pušies Pinus halepensis ssp. Brutia ir randamas tik Kretos saloje. Europoje auga dar viena amalų rūšis – Viscum cruciatum (auga ant lapuočių medžių pietinėje Ispanijoje, Izraelyje ir Maroke). V. cruciatum nuo paprastojo amalo skiriasi raudonomis netikrosiomis uogomis bei kryžmiškai išsidėsčiusiomis lapų poromis.

Paprastasis amalas yra dvinamis. Vyriškieji ir moteriškieji (paprastai moteriškųjų augalų yra šiek tiek daugiau nei vyriškųjų) augalai žydi panašiu metu: kovą–balandį. Abiejų lyčių žieduose gaminamas nektaras, nors vyriškieji žiedai ir didesni bei stipresnio kvapo, tačiau moteriškuosiuose paprastai nektaro būna daugiau. Žiedus apdulkina vabzdžiai. Vyriškuosius daugiausiai lanko bitės ir kamanės, o moteriškuosius – musės. Vaisius subrandina tik moteriškieji augalai (būtent jie atsakingi už spartų amalų plitimą). Amalas vaisius pradeda vesti tik sulaukęs 4 metų. Baltas netikrąsias uogas perneša paukščiai – arba prilipusias ant kūno, arba sulestas ir perėjusias per virškinimo sistemos takus. Pagrindiniai paukščiai pernešėjai – amalinis strazdas (Turdus viscivorus), smilginis strazdas (Turdus pilaris), paprastasis svirbelis (Bombycilla garrula) ir juodagalvė devynbalsė (Sylvia atricapilla). Baltoje uogoje yra gliti medžiaga viscinas, kuris leidžia sėklai stipriai prilipti prie bet kokio paviršiaus, netgi prie stiklo. Netikrosios uogos sunoksta rugsėjį–spalį, o išnešiojamos vasarį–gegužę, kuomet migruojantys paukščiai keliauja į šiaurinius rajonus. Jau žinomi 384 taksonai medžių ir krūmų, kuriuose esant palankioms sąlygoms gali įsikurti paprastasis amalas.

Įsiskverbia iki pat šakos šerdies

Paprastojo amalo kero diametras gali siekti 1,5 metro. Ilgiausiai amalas gali išgyventi iki 30 metų. Suaugusiuose augaluose kiekvienais metais suformuojamas vienas dviašis ūglis su vienu trumpu ir vienu ilgu tarpubambliu ir viena pora žvynelių pavidalo lapų bei viena pora lapų kiekvienoje lapo ašyje. Todėl skaičiuojant ūglių atšakas, galima suskaičiuoti amalo amžių. Amalo amžių galima skaičiuoti ir pagal jo pirmojo ūglio, prisitvirtinusio prie medžio šeimininko žievės, metinių rievių skaičių, tačiau reikia įvertinti tai, kad pasitaiko ir dalinai iškrentančių metinių rievių. Haustorijos – yra pakitusios parazitų šaknys. Viscum album vieni siurbtukai skverbiasi gilyn į maitintojo medieną, o kiti auga horizontaliai (šie turi savyje chlorofilo, todėl yra žalios spalvos) medžio šeimininko žievėje. Dr. J. Kolaržikas teigia, jog „Safe Trees“ arboristų patirtis rodo: nuskynus amalo išorinę dalį, jo vietoje ir aplink tam tikru atstumu regeneruoja nauji adventyviniai amalo ūgliai, kadangi haustorijos lieka ir toliau gyvybingos. Haustorijų tinklas šeimininko brazde gali siekti nemažą atstumą (nugenėjus šaką su amalu, yra atvejis, kuomet naujas amalas ataugo beveik už 1,5 metro). J. Karpavičius Vytauto Didžiojo universitete apgintame magistriniame darbe „Paprastojo amalo (Viscum album L.) ir klimato veiksnių poveikis tuopų (Populus sp. L.) radialiajam  prieaugiui“ teigia, kad amalo mediena ir siurbtukai (haustorijos) per 5–6 metus jau būna pilnai įsiskverbę iki pat šakos šerdies.

Vardijo neigiamus amalo poveikius šeimininkui

Seminare lektorius pasakojo apie įvairius paprastojo amalo poveikius medžiui šeimininkui. Amalai sumažina šeimininko aktyvumą, lemia priešlaikinį mirtingumą, pablogina užaugusios medienos kokybę ir sumažina jos kiekį, sumažina užkrėstų medžių derėjimą ir atsparumą kenkėjams bei ligoms (ypač puvinius sukeliantiems grybams). Yra duomenų, kad amalai taip pat gali padidinti medžių šeimininkų lajų defoliaciją bei sumažinti jų metinio radialiojo prieaugio dydį. Sausrų metu medžiai sumažina vandens išgarinimą uždarydami žioteles, bet amalas ir toliau išgarina vandenį, kurį siurbia iš šeimininko, taip dar padidindamas stresą. Dažnai amalo augimo vietoje ant šakos susiformuoja gumbai, per kuriuos vėtrų metu šakos lūžta. Amalai mėgsta įsikurti medžio lajos periferinėje dalyje, kur gauna daugiau šviesos, tačiau subrendę puskrūmiai būna nemažo svorio, ir medžio šeimininko šakos kartais lūžta jo nebeišlaikydamos. Įrodyta, kad medis šeimininkas, iš kurio pastoviai vandenį su mineralinėmis medžiagomis siurbia amalai, netenka dalies mikorizinių grybų sąjungos, nes medis nebesugeba pilnai aprūpinti jų organinėmis medžiagomis. Mikoriziniai grybai negaudami maisto, palieka smulkias medžio šaknis ir joms darosi sudėtinga užtikrinti pakankamą vandens kiekio transportą tiek į visas medžio šeimininko dalis, tiek į amalus. Dalis smulkių šaknų ima džiūti. Medžiui ima trūkti vandens, ypač šakoms, kurių vandens induose įsiterpusios amalų haustorijos. Su laiku pažeistos šakos ima džiūti, dėl to sumažėja fotosintetinantis lajos plotas ir pačiam medžiui šeimininkui pradeda trūkti maisto medžiagų. Tokiomis sąlygomis drastiškai trumpėja medžio šeimininko gyvavimo trukmė.

Įsikuria ne ant visų augalų

Ekspertas J. Kolaržikas teigė, kad paprastojo amalo porūšis Viscum album subsp. album apninka ne visas medžių ir krūmų rūšis, nes kai kurie augalai turi savigynos sistemas, kurių mechanizmai dar nėra gerai ištyrinėti. Paprastojo amalo „mėgstamiausi“ medžiai šeimininkai: liepos (Tilia sp.), kanadinė tuopa (Populus x canadensis), baltoji tuopa (Populus alba), gluosniai, blindės (Salix sp.), klevai (Acer sp.), obelys (Malus sp.), paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia), juodavaisė aronija (Aronia melanocarpa), baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia), gudobelės (Crataegus sp.) bei juodasis riešutmedis (Juglans nigra). Praktinė patirtis rodo, kad daugiausiai amalų apnikti medžiai šeimininkai Čekijoje: mažalapė liepa (Tilia cordata), paprastasis klevas (Acer platanoides) bei kanadinė tuopa (Populus x canadensis). Mažalapė liepa yra viena iš populiariausių Europos miestų medžių rūšių, todėl šiltėjant klimatui, jos apsauga nuo amalų taps vis aktualesne. Gana dažnai amalas randamas parastajame skroble (Carpinus betulus), paprastajame kaštone (Aesculus hippocastanum), uosiuose (Fraxinus sp.), beržuose (Betula sp.), alksniuose (Alnus sp.), paprastajame lazdyne (Corylus avellana), šilkmedžiuose (Morus sp.), paprastajame persike (Prunus persica), paprastojoje ievoje (Prunus padus) ir sakūroje – smailiadantėje vyšnioje (Prunus serrulata). Medžiai, ant kurių paprastojo amalo sėklos sudygsta, tačiau tolimesnis jo augimas sustoja dėl šių medžių ypatingų savigynos mechanizmų (kurie dar neištyrinėti): paprastasis bukas (Fagus sylvatica), guobos, skirpstai ir vinkšnos (Ulmus sp.), graikinis riešutmedis (Juglans regia), juodosios tuopos veislė ‘Italica’ (Populus nigra ‘Italica’) ir paprastoji kriaušė (Pyrus communis).

Amalų stebėjimas ir medžių šeimininkų priežiūra

Amalų plitimo stebėsenai labai patogi nemokama „iNaturalist“ programėlė. Čia iškart pateikiami duomenys apie medį šeimininką (pvz., jo rūšį). Pateikus savo duomenis, galima pasitikrinti, ar jie teisingi, kadangi tuo pačiu metu yra prisijungę ekspertai iš daugelio šalių, kurie gali patvirtinti arba paneigti tam tikrą amalų pažeidimo atvejį. https://www.checktrees.com/ svetainėje galima rasti medžių būklės vertinimo standartus. Stebint amalų paplitimą miesto želdiniuose, neužtenka tik nurodyti, kad ant medžio rasta amalų, labai svarbu pagal tam tikrą standartizuotą metodiką įvertinti ir paties medžio šeimininko parametrus: būtina nurodyti medžio rūšį, amžių, gyvybingumą, fitosanitarinę būklę, stabilumą, išvaizdą, vertinimo datą. Stebint medžius šeimininkus, jie grupuojami pagal amalų gausumą ant medžio į 5 kategorijas: 1 – amalas sutinkamas labai retai (amalas užima iki 5 % šeimininko lajos), 2 – amalas sutinkamas kartais (amalas užima 6–10 % šeimininko lajos), 3 – amalas sutinkamas dažnai (amalas užima 11–30 % šeimininko lajos), 4 – amalas sutinkamas gausiai (amalas užima 31–50 % šeimininko lajos), 5 – amalas dominuoja šeimininko lajoje (amalas užima daugiau nei 50 % šeimininko lajos). Pavyzdžiui, medžio gyvybingumas vertinamas pagal šiuos rodiklius: defoliacijos lygis, lapų dydžio pokytis (amalai skatina medį šeimininką auginti mažesnius lapus nei įprastai), asimiliacinių organų spalvos pokyčiai, žymus asimiliacinių organų užkrėstumas ligomis ar kenkėjais, antrinių ūglių vystymosi dinamika, lajos viršūnės šakojimosi formos pokyčiai, lajos periferijos džiūvimas bei 1–3 fiziologinio amžiaus (jauni ir paaugę medžiai) medžiams augimo į aukštį dinamika. Medžiai pagal gyvybingumą taip pat skirstomi į 5 kategorijas (nuo 1 – sveikų medžių iki 5 – mirusių medžių nudžiūvusiomis lajomis).

Taikomi skirtingi kontrolės būdai

Kaip kontroliuoti amalų gausumą ant medžio šeimininko labai priklauso nuo to, kokiai gyvybingumo kategorijai bei kokiai amalų gausumo kategorijai priskirtas medis. Valomasis nuo amalų genėjimas yra pakankamai brangi priemonė, kuri gali būti panaudota vieną kartą (nes kartu prarandama ir medžio šeimininko lajos dalis), tačiau efektas matomas iš karto po genėjimo. Jeigu ant medžio buvo įsikūrę dar nedaug, jauno amžiaus amalų, šis metodas yra gana efektyvus. Jeigu amalų buvo daug ir jie brandūs, jau kitais metais iš haustorijų ataugs nauji amalų ūgliai, tačiau antrą kartą genėti bus galima po ilgo laikotarpio, nes medis šeimininkas netekęs dalies savo lajos, jau bus susilpnintas. Todėl šis metodas gali būti taikomas tik pakankamai aukštos gyvybingumo kategorijos medžiams.

Purškimas cheminiais preparatais rekomenduojamas tuomet, kai medis šeimininkas yra 3–4 gyvybingumo kategorijos, ir amalų ant jo nėra gausu, arba medis yra 1–2 gyvybingumo kategorijos ir amalų yra gausiai. Cheminio apdorojimo kaštai yra gana dideli, bet ne brangesni nei genėjimo. Tiek genint, tiek purškiant didelius medžius, dažniausiai reikalingas autobokštelis, todėl visų pirma reikia įsitikinti, ar bus įmanoma šią priemonę taikyti konkrečiu atveju. Parinkus tinkamą purškimo laiką (kuomet medis šeimininkas yra ramybės būsenoje), medžiui cheminis preparatas nedaro jokios neigiamos įtakos.

Purškimui naudojamas preparatas Cerone 480 SL, kurio veiklioji medžiaga yra etefonas. Jis skirtas tik profesionaliam naudojimui! Ekspertas J. Kolaržikas teigė, kad su šiuo preparatu Čekijoje dirba tik žmonės, turintys aukštalipio pirmo ir antro lygmens pažymėjimus (apmokyti saugaus darbo taisyklių). Šis preparatas Lietuvoje įregistruotas žemdirbystės reikmėms, todėl reikėtų pirmiausia pradėti procedūras jo taikymo medžių purškimui nuo amalų legalizavimui. Tokia pati situacija su šiuo preparatu buvo ir Čekijoje, kuomet „Safe Trees“ norėjo pradėti taikyti Cerone purškimui nuo amalų. Praplėsti taikymo aprašą ir jį legalizuoti nėra sudėtinga procedūra. Etefonas išlaisvina augimą stabdantį ir augalo senėjimą skatinantį hormoną etileną. Etefonas ilgai neišlieka gamtoje, todėl paruoštą tirpalą reikia sunaudoti per 24 val. Ši medžiaga yra nenuodinga bitėms. Etefonas skatina augalo (amalo) augimo lėtėjimą. Etilenas skatina augalų žiedų senėjimą, vaisių brendimą, lapų kritimą, skatina šakniaplaukių formavimąsi, skatina lapų epinastiją (spartesnį lapų viršutinės dalies augimą už apatinės dalies; dėl šios priežasties lapas išsigaubia, nulinksta žemyn). Todėl po purškimo, esant tinkamoms sąlygoms (po purškimo nepatekus dideliam drėgmės kiekiui ant lapų bent 2–3 dienas), apytiksliai po poros savaičių amalų puskrūmiai numeta lapus ir smulkius ūglius.

Rezultatai – po kelių savaičių

Lektorius iš patirties patarė purškimams naudoti akumuliatorinius purkštuvus su ilgais (5 metrų) teleskopiniais purkštuvų kotais, kad būtų patogu pasiekti nupurkšti kiekvieną amalo augalą. Būtinos visos saugos priemonės – kostiumas, respiratoriai, apsauginiai akiniai bei pirštinės. Prieš purškiant, reikia įspėti medžio savininką bei pasiruošti pomedį (būtina patraukti transporto priemones, nes patekę ant paviršiaus Cerone lašeliai gali palikti ilgalaikes dėmes, būtina apjuosti saugos zoną „stop“ juosta ir įsitikinti, kad darbo metu po medžiu nevaikšto žmonės bei gyvūnai). Purškimas vykdomas, kai vidutinė paros oro temperatūra pasiekia 10 laipsnių šilumos ir tokia išsilaiko apie 14 dienų. Purškimo dieną bei 2 ar tris dienas po to turi nelyti (rūkai, šalnos gali taip pat sumažinti preparato poveikį). Vėjuotą dieną nerekomenduojama pukšti. Rezultatai po purškimo pasimato praėjus porai savaičių – nupurkštų medžių pomedžiuose būna prikritę amalų lapų ir smulkių ūglių. Jei nepavyko pirmasis purškimas (pavyzdžiui, nupurškus kitą dieną gausiai palijo), purškimą galima pakartoti. Po purškimo visos atliekos (panaudoti kostiumai ir pan.) bei indai turi būti sutvarkyti pagal šalyje galiojančius įstatymus.

Medžiams šeimininkams esant prastos gyvybingumo kategorijos bei gausiai apniktiems amalų, kaip amalų plitimo reguliavimo priemonė taikomas medžio pašalinimas iš želdyno. Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupė, vadovaudamasi dr. Jaroslavo Kolaržiko patarimais, atliko dviejų medžių (mažalapės liepos bei karpotojo beržo) dalies lajos bandomąjį purškimą nuo amalų VDU Botanikos sode. VDU Botanikos sode paprastasis amalas yra gana stipriai paplitęs, esame stebėję ne kartą, kaip brandžių kanadinės tuopų šakos neatlaiko amalų svorio ir lūžta. Paprastojo amalo naikinti gamtoje jokiais būdais niekas nerekomenduoja, tačiau reikia ieškoti būdų, kaip kartais galima būtų apsaugoti tam tikrus pavienius vertingus medžius nuo amalų nekenkiant aplinkai bei pačiam medžiui šeimininkui.

 Informaciją parengė VDU Botanikos sodo Dendrologijos ir fitopatologijos mokslo sektoriaus mokslo darbuotoja dr. Asta Malakauskienė.