Astilbių šluotelės
Renkantis gėlynui daugiametes gėles, verta nepamiršti astilbių (Astilbe). Priežastys yra kelios, bene svarbiausia – į šluoteles susitelkusių žiedų trapus grožis. Po žydėjimo ir nukirpus stiebus, lieka kerai su įmantriai karpytais lapais, o sodininkai, kuriems pabodo žalia spalva, gali įsigyti naujų veislių šokoladiniais, aukso geltonumo lapais. Dar vienas argumentas – astilbės mėgsta pavėsį, o tokių gėlių ne itin gausus. Nesileisime į rūšių ir grupių nagrinėjimą, nes auginimas mažai skiriasi.
Dauginimas. Teoriškai astilbes galima dauginti sėklomis, bet praktiškai – tai Sizifo darbas. Sėklos smulkios, daigumas prastas. Pasirodę „siūleliai“ reikalauja didesnės nei kiti augalai priežiūros (būtina palaikyti drėgmę, pavėsį ir pasirūpinti, kad neišvirstų nuo juodosios kojelės). Jei šias kančias įveiktume, nežinia ką pamatytume per žydėjimą – sėjinukai retai išlaiko motininės veislės savybes, tad šiuos žaidimus palikime selekcininkams. Geresnis būdas – kero dalijimas. Palankus laikas – pavasaris ir vėlyvas ruduo, kai augalas būna sukaupęs pakankamai jėgų kitų metų žydėjimui. Išskirstę kerą į kelias dalis, neleiskite apdžiūti šaknims, sodinkite iš karto arba bent įkaskite, palaistykite. Astilbės dalijamos kas penkerius metus.
Dirvožemis. Labiau tinka gausiai perpuvusiu mėšlu pagerintas priesmėlis, nors neblogai auga ir priemolyje. Prieš sodinimą dirva giliai (iki 25–30 cm) sukasama ir pagerinama kompostu, perpuvusiu mėšlu – astilbės ją mėgsta trąšią. Svarbu, kad būtų nuolat drėgna. Gerai, kai gruntiniai vandenys yra ne giliai. Kalkingų dirvų nemėgsta – jis turi būti neutrali arba šiek tiek rūgšti.
Vieta. Astilbės gali augti saulėje, bet pusiau užpavėsinta vieta joms tinka geriau. Tokių tikrai rasite savo sode, kur krenta medžių šešėlis ir kitos gėlės auga, žydi nenoriai. Jei yra vandens telkinys, šalia jo oro drėgnis būna didesnis, o tai šioms daugiametėms labai patinka, todėl jos puikiai tinka pakrantėms apželdinti.
Laistymas. Vanduo – astilbių bičiulis ir, jei jo trūksta, pradeda džiūti, raitosi lapai. Ilgiau nelaisčius ir sausroms užsitęsus, šie augalai gali ir visai išnykti. Po geros vandens porcijos pamulčiuokite – drėgmė išsilaikys ilgiau.
Tręšimas. Astilbėms patinka trąši dirva, todėl, jei susižavėjote šiomis daugiametėmis, galite jau dabar paruošti duobes ir į jas įmesti galvijų, arklių ar paukščių mėšlo (pastarojo reikia mažiau). Pavasarį, pasirodžius gyvybės požymiams, tiks azotas, formuojantis žiedams – kalis, fosforas. Šių medžiagų turinčiomis trąšomis patręšiama ir astilbėms nužydėjus, kad keras sustiprėtų ir gerai žiemotų. Žinovai tvirtina, kad ypač tinka kaulų miltai.
Žydėjimas. Astilbės žiedais puošiasi birželio pabaigoje, kai kurių veislių augalai – liepos–rugpjūčio mėnesiais. Nelygu veislei, aukštis svyruoja nuo 15 iki 120 cm. Žiedai susitelkę į įvairių formų šluoteles – piramidines, rombines, kartais svyrančias. Žydėjimo trukmė – 20–30 dienų. Spalvos varijuoja nuo baltos, rožinės iki violetinės, raudonos.
Problemos. Astilbės gana atsparios ligoms ir kenkėjams. Jei jos auga nenoriai, menkai žydi, dažniausia priežastis – agrotechnikos taisyklių nesilaikymas. Pusiau pavėsinga vieta, pakankama drėgmė, maisto medžiagų turtinga dirva – pagrindiniai reikalavimai. Žiemoja astilbės nepridengtos, bet rudenį pasodintas reikia apkaupti, palaistyti ir pamulčiuoti. Mulčio berkite ir ant senesnių kerų, jei virš žemės kyšo šakniastiebių viršūnės. Mulčiavimas padės išvengti ir pavasarinių šalnų – jei nusistovėjus šiltiems orams astilbės atželia, užklupus iki –4 °C šalnoms ūgliai nušąla.
Pixabay nuotr.
