Augalai jaukiuose namučiuose: spalvos ir bibliniai augalai
Metai eina į pabaigą. Atrodo, kad ne tik jie – kiekviena diena vis trumpesnė už ankstesnę, tamsu, niūru. Visa gyvybė sustingusi laukia. Gelbsti tik kitų dėmesys, kantrybė, meilė. Augalai – ne išimtis. Kambariuose jiems dabar pats sunkiausias metas. Todėl būkime dėmesingi, negailėkime laiko, matykime kiekvieną pokytį ir iškart reaguokime: teks daug nudžiūvusių lapų surinkti ir šakelių nukirpti, kaip kūdikius nešioti po kambarį ir ieškoti tinkamo apšvietimo. Tai darykime kantriai, neskubinkime cheminėmis priemonėmis skatinti augimo. Laukime. Jeigu būsime atidūs, pamatysime, kaip paskutinėmis metų dienomis gamtai pašaukus jie atgis.
Mums reikia spalvų!
Vietoj aktyvaus darbo dabar daugiau laiko praleiskime prie kompiuterio, žurnalų, knygų ir susipažinkime su dar nematytais augalais, išsirinkime, kokius norėtume auginti, gal net sėklų įsigykime. Tik jų dar neneškime į namus, nes sunkiai pripras prie sauso kambarių oro ir vietoj džiaugsmo patirsime nusivylimą.
Bet parduotuvėse tiek daug ryškiai žydinčių gėlių!.. Žinoma, jas statykime ant palangių, stalų, komodų – visur, kur tik užklysta mūsų žvilgsnis. Ryškių spalvų mums reikia gyvybiškai, kad galėtume gyventi. Bet nesitikėkime, kad tie augalai pas mus ilgai vešės, laikykime tol, kol bus gražūs. Gal kuris ir užsibus, bet tikrai ne kiekvienas, nes jie gyvens trumpai.
Toks tas gruodis – pilnas prieštaravimų ir kraštutinumų, kai liūdesį keičia linksmiausios metų šventės, o tinginiavimą – deginanti sodininko aistra. Tai tikri Kalėdų stebuklai!
Kalėdų žvaigždė
Paseksiu pasaką apie gėlę, kurią šiemet jau ne kartą minėjau. Kalbėsiu ne apie jos auginimą, o apie ryšį su žmogumi. Tai puošniausioji karpažolė (Euphorbia pulcherrima). Pasakojama, kad XVI amžiuje Meksikoje gyveno neturtinga mergaitė, vardu Pepita. Ji labai norėjo Jėzaus gimimo dieną į bažnyčią nunešti dovaną. Bet nieko neturėjo. Naktį susapnuotas angelas patarė priskinti pakelėje augančių žolių. Taip mergaitė ir padarė. Kai puokštelę padėjo prie altoriaus, neišvaizdūs augalai nusidažė ryškia raudona spalva – dėl nuoširdžios meilės jie pavirto į puošnias gėles.
Nuo XVII amžiaus šios karpažolės yra Kalėdų gėlės: lapai simbolizuoja Betliejaus žvaigždę, o raudona spalva – nukryžiuoto Jėzaus kraują.
1828 metais puošniausiąją karpažolę iš Meksikos į JAV parsivežė ambasadorius Joelis R. Poinsetteʼas ir pasodino savo sode. Jo garbei šis augalas ilgai buvo vadinamas Poinsettia pulcherrima, o lietuvių kalboje prigijo puansetijos vardas.
Kitas amerikietis, Albertas Eckeʼė, panoro, kad apie šias gražias gėles sužinotų kuo daugiau žmonių. Los Andžele 1990 metais jis pradėjo verslą: daugino, augino ir pardavinėjo puošniausiąsias karpažoles įvairiuose renginiuose, nemokamai dalino oro uostuose. Taip skleidė Kalėdų dvasią. Kad įtiktų reikliems pirkėjams, A. Eckeʼė išvedė daugiau kaip 100 skirtingų kompaktiškų veislių su rožinėmis, gelsvomis, banguotomis, garbanotomis pažiedėmis. Ta veikla užsiėmė net trys šeimos kartos. Dabar JAV jos yra tokios populiarios, kad gruodžio 12-oji paskelbta nacionaline puansetijų diena. Žinoma, puošniausiosios karpažolės atkeliavo ir į Europą, kur tapo vienomis iš populiariausių kambarinių gėlių.
Šie augalai yra ne tik gražūs. Iš jų gaminami įvairūs mūsų poreikius tenkinantys produktai. Štai Meksikoje actekai nuo seniausių laikų virė karščiavimą mažinančią arbatą, maišė dažus ir gamino kūno plaukus šalinantį tepalą.
Bibliniai augalai
Istorija apie puošniausiąją karpažolę rodo, kad mes, sodininkai, gyvename pagal Dievo planą. Antrajame Pradžios knygos skyriuje sakoma, kad Dievas užveisė sodą Edene ir išaugino įvairių medžių ir juos žmogui skyrė ne vien tam, kad šis grožėtųsi ir valgytų vaisius, bet ir tam, kad rūpintųsi jais ir turėtų ką veikti.
Šventojo Rašto tekstų autoriai augalus vertina ne tik dėl praktinės ir estetinės reikšmės – jie yra dorybių simboliai, žmogaus dvasinį augimą skatinantys pavyzdžiai. Tarp jų randame ne vieną mums gerai pažįstamą kambarinę gėlę. Jeigu žinome jos istoriją, suprantame, kodėl Biblijoje laikoma tokiu simboliu.
Pirmas Šventajame Rašte paminėtas figmedis (Ficus carica), dar vadinamas skiautėtalapiu fikusu. Jis simbolizuoja susvetimėjimo, veidmainystės pradžią. Šio augalo lapais juosmenį apsirišo iš rojaus išvyti pirmieji žmonės. Dėl vaisių figmedžius žmonės augina nuo 13 000 metų. Jie yra seniausi vaismedžiai.
Alyvmedis (Olea europaea) simbolizuoja švelnumą, didelius turtus, vaisingumą, taiką, ilgaamžiškumą. Gamtoje šis medis žaliuoja ir mezga vaisius net būdamas 1 000 ir daugiau metų.
Datulinis finikas (Phoenix dactylifera) – gyvenimo simbolis. Sacharos dykumoje arabai išgyvena tik dėl šios palmės, nes savo reikmėms tenkinti naudoja visas jos dalis.
Mirta (Myrtus communis) simbolizuoja jaunystę ir grožį, nes jos aromatiniai aliejai turi gydomųjų savybių.
Lauramedis (Laurus nobilis) yra klestėjimo ir garbės simbolis. Nuo jo vardo kilęs žodis laureatas „vainikuotas laurais“.
Gebenė (Hedera helix) – moteriškumo, draugystės, ištikimybės, nemirtingumo ir atgimimo simbolis. Jos lapai žaliuoja apie 24 metus, o kitų augalų – tik 2–4.
Grožėtis galima oleandru (Nerium oleander). Jis mirtinai nuodingas, bet visą vasarą puošiasi ryškiais žiedais.
Biblijoje minimas ir gedulo bei sielvarto simbolis kiparisas (Cupressus sp.). Tradiciškai mirusiuosius pagerbiame visžalių spygliuočių šakelėmis. Kaip tik toks ir yra šis augalas.
