Augindamas kerijas neapsijuoks ir visai „žalias“ sodininkas
Viena iš kuklesnių gausios erškėtinių augalų šeimos atstovių – japoninė kerija. Tai neaukšti, dažniausiai 1,5 m neviršijantys, atžalomis plintantys krūmai liaunomis ryškiai žaliomis šakelėmis. Pirmametės šakelės ilgos ir plonos, šakotis pradeda tik antraisiais metais. Lapai pražanginiai, paprasti, pailgai kiaušiniški, aštriai pjūkliškais krašteliais ir ilgomis smailėjančiomis viršūnėmis, primena dilgėlės lapus. Jie nukrinta vėlai, kartais spėję pagelsti, o kartais dar žali. Žydi nuo balandžio pabaigos arba gegužės pradžios iki pirmųjų birželio dienų, pavienių žiedų gali pasitaikyti ir vėliau. Sėklos Lietuvoje paprastai neužsimezga.
Auginimas paprastas
*Kerijos mėgsta laidžias, derlingas vidutinio sunkumo ir drėgnumo dirvas, nors gana gerai ištveria ir kur kas prastesnes sąlygas, netgi beveik visišką pavėsį. Saulėtose vietose žydi gausiau, bet šiltą ir giedrą pavasarį saulės atokaitoje žiedai pablunka.
*Kerijos pakankamai atsparios ligoms ir kenkėjams, tik kartais pažeidžiamos grybinių ligų.
*Šaltomis žiemomis kerijos dažnai apšąla, bet greitai atželia.
*Ant senų rusvai pilkų stiebų žiedų nebūna, todėl seni, apleisti krūmai žydi tik pakraščiuose, kur vis išauga naujų atžalų. Taigi svarbiausias priežiūros darbas – genėjimas. Iškart po žydėjimo iškarpomi visi seni stiebai ir aplink besiplečiančios atžalos. Netgi nukirpus visą krūmą vos virš dirvos paviršiaus, kitais metais jis atželia ir vėl žydi. Tik margalapės kerijos genimos silpniau, bet reikia iškarpyti visus ūglius su vienspalviais žaliais lapais, kad jie nenustelbtų lėčiau augančių margalapių.
*Kerijos dauginamos vegetatyviškai – vasaros auginiais birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, krūmo dalimis arba atžalomis rudenį.
Nesunku rasti tinkamą vietą
Auksu spindintys nekaprizingų kerijų žiedai nušvies net ir tamsų sodo užkampį, kur retai teužklysta saulė. Prie namo sienos, įėjimo, tvenkinėlio ar laiptų augindami krūmą, pavasarį kasdien grožėsitės ryškiais žiedais skaisčioje lapų žalumoje, o žiemą – ryškiai žaliomis šakelėmis. Šakeles vertina ir floristai, tad iškarpytas atžalas galima sudžiovinti ir naudoti įvairioms sausų augalų kompozicijoms. Alpinariumams kerijos nerekomenduotinos dėl gausių atžalų.
Želdynuose kerijos įdomiai atrodo šalia baltažiedžių rožainių, kurie pradeda žydėti baltais žiedais joms dar nenužydėjus ir džiugina iki vidurvasario. Dera jos ir su daugeliu kitų augalų, žydinčių kitokios spalvos žiedais arba kitu laiku, turinčių spalvingą ar margą lapiją.
