Didieji žiedynai liepą

Liepą gėlynus puošia didieji lelijų ir viendienių žiedai. Šalyje turime puikių selekcininkų, kuriančių naujas veisles, tad nereikia niekur toli dairytis. O gal jie netgi rastų laiko ir aprodytų savo kolekcijas? Siūlyčiau neskubėti griebti pačių ryškiausių. Įsižiūrėkite į švelnius spalvų potėpius, subtilią žiedlapių formą. Rasite nuostabių kūrinių, kuriems sukurti prireikė meistriškumo ir, žinoma, atsitiktinumo.

Sode nužydėjusius lelijų žiedus reikėtų nukirpti iki lapų, kad nebrandintų sėklų ir visą energiją skirtų svogūnų auginimui. Rudenį lauke nežiemojančias reikės iškasti, apdžiovinti ir peržiem laikyti sausoje, vėsioje patalpoje. O žiemojančias lelijas nukirpsime rudenį, prieš pat šalčius, ir uždenkime.

Svarbu stebėti, kad lelijų neužpultų lelijiniai čiuželiai (Lilioceris lilii) – raudoni vabalai, graužiantys lapelius. Vėliau ant jų išsirita ryškios lervos, taip pat labai sparčiai naikinančios lapiją. Kaip kovoti? Galima tiesiog nurinkti, augalus nekaitrią dieną nupurkšti sodo muilo tirpalu ar bet kokiais insekticidais.

Kiek rečiau gėlynuose sodinami aukštieji eremūrai (Eremurus) – lelijinių šeimos augalai, kilę iš Vidurinės Azijos. Iš kitų jie pirmiausiai išsiskiria aukščiu ir didžiulėmis žiedų kekėmis. Belapiai eremūrų žiedynkočiai užauga iki 1–1,5 m aukščio (žinoma, yra ir siekiančių 2 m). Žiedai dažniausiai balti arba geltoni, žydi birželį–liepą. Geriausiai eremūrai auga purioje dirvoje, itin saulėtoje vietoje. Tik, deja, šie gražuoliai mūsų žiemų dažnai neišgyvena – iššąla arba supūva. O jei gėlyno dirva smėlinga, puri, prieš šalčius nepamirškime uždengti, būtinai jų pasisodinkime. Verta, net jei tik vienai vasarai!