Įspūdingas veigelių žydėjimas
Veigelių žiedai kartais pavieniai, bet dažniau susitelkę nedidelėmis grupėmis – nuo 2 iki 6. Jie būna 2,5–4 cm ilgio, vamzdelio formos, būtinai su piltuviškomis žiotimis, kurios šiek tiek skiriasi atspalviu ir kartais turi kontrastingas šviesiai ar tamsiau violetines dėmeles. Žiedynų daug, nes jie išsidėstę beveik kiekvienoje antramečio ūglio lapų pažastėlėje arba patrumpintų šakų galuose.
Krūmai tiesiog skęsta žieduose, ir žmogus regi tik juos, nors sultingi lapai būna visiškai išsiskleidę. Neabejingi veigelėms ir visam sodui naudingi vabzdžiai – kamanės ir bitės, o pietinėse JAV valstijose jas noriai lanko kolibriai. Tačiau nėra patikimų duomenų, kad šie augalai medingi. Greičiausiai skrajūnus privilioja smarkus žydėjimas. Beje, galbūt vabzdžiams svarbus ir gėlių aromatas, bet žmogaus nosis jo beveik nejunta.
Dar viena įdomi daugelio veigelių ypatybė – žydėjimas antrąkart rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį. Jis nebūna toks gausus kaip pavasarį, bet džiugina sodininką ir rodo gerą augalų savijautą.
Žiedų spalva priklauso nuo veigelės rūšies. Daugelio genties atstovių jie yra rožiniai, raudoni, karmininiai. Kai kurių rūšių veigelės žydėdamos gali keisti spalvą nuo blyškios iki intensyvesnės, ir atvirkščiai. Dviejų rūšių (Maksimovičiaus ir Midendorfo veigelės) vainikėlių spalva ypatinga – žalsvai geltona ir šviesiai geltona, bet su kontrastingomis oranžinėmis ir rudomis dėmelėmis žiotyse.
Per vasarą susiformuoja vaisiai – iki 2–3 cm ilgio sausos pailgos dėžutės. Jose artėjant rudens pabaigai subręsta apvalios sėklos su sparneliais kraštuose. Apie vaisių dekoratyvumą kalbėti nėra ko – jie tamsiai rudos spalvos ir žalios lapijos fone sunkiai matomi. Užtat sėklos gana daigios. Jomis galima dauginti laukinius ir rūšinius augalus.
