Įspūdingieji akantai

Akantas (Acanthus) iš kitų daugiamečių gėlių išsiskiria egzotiškais lapais ir įspūdingais žiedynais. Tai vienas seniausiai žinomų augalų. Jis minimas Biblijoje. Stilizuoti akantų lapai ir žiedai kaip dekoratyvinis architektūros elementas buvo naudojami puošiant senovės graikų ir romėnų kolonas, skulptūras, dailėje. Gentyje yra apie 30 rūšių, natūraliai paplitusių Pietų Europoje, šiltesniuose Azijos ir Afrikos bei Viduržemio jūros regionuose. Gentį sudaro daugiamečiai žoliniai augalai ir puskrūmiai. Deja, ne visos rūšys gali augti mūsų klimato sąlygomis, ne visos yra dekoratyvios.

Lietuvoje auginamos rūšys

 Balkaninis akantas (A. balcanicus) – tai endeminis Balkanų pusiasalio augalas, auginamas visoje Europoje. Aukštis iki 80–120 cm. Lapai stambūs, giliai karpyti, iki 70 cm ilgio, tamsiai žali, blizgantys. Žiedai rausvai purpuriniai. Žydi birželį–rugpjūtį.

Švelnusis akantas (A. mollis) auga Pietvakarių Europoje ir Šiaurės Vakarų Afrikoje. Aukštis iki 150 cm. Lapai stambūs, giliai karpyti, tamsiai žali, blizgantys. Žiedai baltai purpuriniai. Žydi liepą–rugpjūtį.

Sirinis akantas (A. syriacus) natūraliai paplitęs Viduržemio jūros regiono (Pietų Turkija, Libanas, Sirija, Palestina, Izraelis, Jordanija) miškingose, sausose, akmenuotose, kalkingose vietose. Aukštis iki 80 cm. Žydi balandžio–gegužės mėnesiais. Sirinis akantas turi itin dygius lapus, todėl rečiau sodinamas gėlynuose. Dėl žiedyną sudarančių dygių lapelių sunku surinkti sėklas.

Dygliuotasis akantas (A. spinosus) auga rytiniuose Viduržemio jūros šalių regionuose. Aukštis iki 120 cm. Lapai stambūs, giliai karpyti, tamsiai žali. Žiedai baltai purpuriniai. Žydi nuo liepos iki rugsėjo.

 Auginimas ir priežiūra

 *Akantai šviesamėgiai, tačiau gerai auga ir daliniame pavėsyje. Pasodinus visiškame pavėsyje, susiformuos mažiau žiedynų (jie bus smulkesni, žiedai – blyškesnės spalvos) arba augalai gali nežydėti.

*Dirvai akantai nėra labai reiklūs, tačiau geriau auga trąšioje, humusingoje, vandeniui laidžioje.

*Šie augalai pakenčia sausras.

*Akantai yra pakankamai atsparūs ligoms ir kenkėjams. Miltligė – baltos dėmės ant lapų – gali atsirasti pasodinus juos vandeniui nelaidžioje, šlapioje dirvoje. Pažeistus lapus reikia pašalinti, purkšti fungicidais. Jeigu šios priemonės nepadeda, vertėtų akantus persodinti į kitą vietą.

*Anksti pavasarį rekomenduojama patręšti kompleksinėmis trąšomis, sukasti dirvą aplink kerus. Nuo pavasario iki rudens ravima, purenama.

*Akantai vešliais lapais uždengia žemės paviršių ir stabdo piktžolių augimą, tačiau pavienių augalų ravėjimą apsunkina duriantys lapai.

*Rudenį antžeminė dalis (lapai ir žiedynstiebiai) nupjaunama.

*Nereikia pamiršti, kad akantai kilę iš šiltesnio klimato regionų, tad žiemai juos reikėtų pridengti durpėmis arba eglišakėmis.

*Akantai dauginami sėklomis ir kero dalimis. Sėklos sėjamos pavasarį. Jos sudygsta po trijų savaičių. Kerai dalijami pavasarį arba rudenį.

Akantai – įspūdingi augalai. Juos reikėtų sodinti pavieniui kaip gėlynų akcentus, didelėmis grupėmis arba derinti su kitomis stambius, vešlius kerus sudarančiomis daugiametėmis gėlėmis (melsvėmis, paparčiais), prie tvoros, pastatų sienų. Nerekomenduojama sodinti šalia smulkių augalų.

Astos Leskauskaitės nuotrauka.