Žemės menas – į ekologiją žvelgianti meno rūšis
Žemės menas negali egzistuoti be natūralaus gamtos fono. Taigi pats vienas objektas – dar ne menas. Juo gali virsti tik glaudus objekto ir gamtos dialogas. Kūriniai nėra tiesiog gamtoje, veikiau kraštovaizdis yra menininko kūrybos priemonė.
Dar daugiau – turi būti toks akylas, kad galėtum užbėgti savo darbui už akių kiek tolėliau į ateitį. Kas bus po savaitės? Po mėnesio? Po metų? Ar tavo sukurtas objektas atrodys tarsi vis dar čia gimęs? Kaip jis pakis? Čia ir slypi pats įdomiausias kūrybos etapas – suvokimas, kad darbai niekada nebus iki galo užbaigti: jie sensta, pūva, džiūsta, dūlėdami nyksta, kol pamažu, kaip ir bet kuri kita gyvybės forma, išeina į nebūtį.
Taigi žemės meno kūriniams neskirta išlikti, priešingai – bėgant laikui teks išnykti. Liūdna? Tačiau juk šis reiškinys tobulai atitinka gyvenimo filosofiją – gyvuoti tiek, kiek lemta. Tad žemės meno kūrėjų tikslas – kurti objektus, ilgainiui išnyksiančius beveik be pėdsakų.
Keletas faktų apie žemės meną
* Žemės meno judėjimas atsirado 1960 metų pabaigoje ir 1970-ųjų pradžioje JAV. Jis siejamas su kitomis meno kryptimis ir judėjimais: minimalizmu, performansu, hapeningu, konceptualizmu, skurdžiuoju menu.
* Žemės menas – tai savotiškas menininkų protestas prieš anuo metu vyravusį dirbtinumą, plastikų estetiką, negailestingą komercializaciją. Šio meno kūrėjai atsisakė muziejų ir galerijų kaip jų veiklai ir sukurtiems eksponatams vienintelės tinkamos erdvės.
* Žemės meno objektai dažnai labai dideli. Kai kuriuos jų galima gerai pamatyti ir suvokti tik iš paukščio skrydžio.
* Pagrindinės medžiagos: žemė, akmenys, medžių nuolaužos, šakos, šaknys, lapai, vanduo ir kt.
Adaptuota sode
Nereikia būti garsiu menininku, kad perprastum esminius žemės meno principus ir galėtum juos išbandyti kurdamas pats. Pakanka mylėti savo žemę ir jausti simpatijas ekologijai. Viskas, kas natūralu, negali būti negražu. Bet kad vaizdas būtų išties estetiškas, o ne nevykęs kratinys, turi įsikišti akyla akis ir darbščios rankos.
Štai ir pagalvokime: akmenų, šakų krūvelė – nelabai gražu? Tačiau kiekvienas žmogus, bent truputį nusimanantis apie ekologinę sodininkystę, žino: šiek tiek netvarkingų, užmaskuotų vietelių – tik į naudą. Sode greičiau apsigyvens naudingi gyvūnai, padedantys susidoroti su kenkėjais. Taigi pasiraitykime rankoves ir šiek tiek padirbėkime. Juk šabakštynus šiek tiek patvarkius galima paversti žemės meno kūriniais!
Vietoj gandrų, ančių, nykštukų…
Geriausia natūraliomis puošmenomis papuošti sodą artėjant žiemai, kad jos pagyvintų ištuštėjusias vietas. Tačiau integruoti meno kūrinius galima ir bet kuriuo kitu metų laiku – pasislėpęs tarp žiedų, tūnantis medžio lapijoje objektas užmins mįslę svečiui ir atrodys dar originaliau nei stovintis visiškai atviroje vietoje.
Ir svarbiausia – tegul natūralių medžiagų objektai, beveik susiliejantys su sodo augalija, atstoja pamėgtus, tačiau pabodusius ir neskoningus plastikinius ančiukus, gandrus, žalčius, nykštukus ir kitus „nekviestus svečius“. Būkime originalūs – įdomiau ne kopijuoti kažkur matytą kičinį sodo vaizdelį su pigiomis skulptūrėlėmis, o kurti savitus objektus, panašius į gamtinius. Privalumai akivaizdūs – tai nieko nekainuos, tinkamai panaudosite atliekas, sodas pasipuoš originaliomis, natūraliai senstančiomis detalėmis. Ir svarbiausia – liksite ištikimi savo ekologiškam požiūriui!
