Nuausti taką
Į šiaurės rytus nuo Druskininkų, dešiniajame Nemuno krante, įsikūręs Viečiūnų miestelis mus pasitinka jau atgijęs: po karantino, vis pasidžiaugdami, kad apylinkių pandemija kol kas nepalietusi, viečiūniškiai jau drąsiau vaikštinėja gatvėmis. Dieną, kai atvykome, pirmąsyk po karantino duris atvėrė ir biblioteka, kurioje šiuo metu stovi Laimos Griškevičienės audimo staklės. Rodydama vaikų nuausto tako fragmentus, moteris sėda prie staklių, ir jos akys tiesiog sužimba – štai taip atrodo šiandieninė tautodailininkės laimė.
„Aš tiek čia užsibūnu, visą laiką užmirštu… Vyras grįžusiai sako, ar tu žinai, kiek valandų? Ne, sakau, nežiūriu… Jis man laikrodį pakabino. Ir vėl klausia – ar tu matai, kiek valandų? Sakau, na, nepažiūrėjau… Sako, tai gal aš tau pagalvę atnešiu, nusnausi ir vėl ausi… – kviesdama užeiti į vienas iš savo dirbtuvių, juokiasi ir čia pat vėl surimtėja Laima Griškevičienė. – Iš tiesų, audimas mane visiškai įtraukia.“
Rimti darbai ir žaidimai
„Audė ir mano močiutė, audė ir mano mama, – pasakojimą apie savo kelią iki staklių pradeda džiugi viečiūniškė. – Atsimenu, buvau jau paauglė, mama išeidavo ūkyje tvarkytis, o aš įsėsdavau paausti. Kai paausdavau, nutrūkdavo siūlas, o kad mama nepamatytų, bandydavau surišti. Kartais mamai reikėdavo ir išardyti… Tad kaip atrodo staklės, kas yra audimas, žinojau, bet amato nemokėjau – tai buvo mamos užsiėmimas, o man – tik žaidimas.“
Moteris pasakoja neseniai su mama skaičiavusi, kad ji audimu užsiėmė apie dešimtį metų, 70-aisiais – 80-aisiais, ilgais žiemos vakarais, šalia bėgiojant ketvertui vaikų. Drauge su dukterimis nuaudusi šių vestuvėms rankšluosčius, austi nustojo, vėliau prie staklių prisėsti nueidavo nebent pas kaimynę. O štai Laimos močiutė apausdavusi visus namus ir namiškius: audė ir staltieses, ir lovatieses, ir drobes lengvesniems darbo drabužiams, ir vadinamuosius milalius – tvirtus vilnonius audinius, skirtus vyriškiems kostiumams siūti. Kai pirkti nebuvo ko, audėjų dirbinių prireikdavo ir aprangai, ir kasdieninei buičiai.
Norą austi pakurstė paroda
Audėja pokalbio metu ne kartą prisiminė 2018-ųjų pavasarį Viečiūnų bendruomenės centre veikusią parodą „100 nyčių Lietuvai“, kurioje buvo eksponuojama 100 Dzūkijos regione tradiciniu būdu išaustų lovatiesių, vadinamųjų divonų. Unikali trisdešimt dviejų audėjų kūrinių ekspozicija buvo skirta Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti.
„Audimas mano gyvenime atsirado tada, kada užaugo vaikai, ir buvo daugiau laiko ir galimybių užsiimti tuo, kuo norisi, o ne tuo, kuo reikia. Kaip tik tada įvyko ir paroda „100 nyčių Lietuvai“: kai aš pamačiau, kokios kruopščios, kokios darbščios tos moterys, šimtas divonų priausta!.. Pagalvojau, na kodėl nepabandžius ir man? Jeigu tos močiutės šitaip moka, ar aš pati nemokėčiau? Šeima sutiko. Valdiško darbo dirbti daugiau nenorėjau, ir pradėjau austi.“
Dvidešimt penkerius metus dirbusi prekybinį darbą, vėliau perėjusi į paštą ir tapusi pašto viršininke, po aštuonerių metų Laima Viečiūnų paštą paliko. Po jos išėjimo, beje, užsidarė ir paštas. „Turime du sūnus. Kai jie augo, turėjome užsidirbti, kad užtektų ir jų, ir mūsų poreikiams. Pajamos turėjo būti pastovios, todėl teko daryti ne tai, ką nori, o tai, ką reikia. Bet nuo 2013 m. jau nebedirbu jokio valdiško darbo. Tiesa, šiek tiek buhalteriauju bendrijoje, tačiau jau neturiu etato, dirbu kada noriu, nereikia ateiti paskirtą valandą. Vis dėlto, net ir turėdama laisvę, nieko nepadaryčiau be šeimos palaikymo: jei nepritartų, ko gero, nebūčiau ir pradėjusi“, – atvirauja Laima.
Paslaptys saugomos po devyniais užraktais
Pradėti austi, pasirodo, nėra taip lengva: šio amato puoselėtojų belikę nedaug, o ir paslaptimis reta kuri tenori dalytis. Audžiančios ir iš to duoną užsidirbančios moterys neskuba atskleisti subtilybių, o mielai pagelbėti sutinkančioms močiutėlėms dažnai jau nebeužtenka sveikatos. „Labiausiai norėjau austi takus. Stakles, su kuriomis pirmosiomis pradėjau austi, paskolino klasiokas. Iš mamos austi taip ir neišmokau: kadangi kaimai buvo bendruomeniški, viena moteris apmesdavo, kita rietimą padėdavo apriesti, trečia audinio raštą surinkti, tad ir mama visko nuo a iki z nemokėjo. O man dabar jau viską reikia mokėti, nes kas man padės? Kai pradėjau ieškoti tų audėjėlių, kas galėtų pamokyti, pirmiausia nuvažiavau į Kelmę. Ten susiradau pirmąją savo mokytoją Onutę Butvilienę. Atsivežiau čia, į Viečiūnus. Sakau, noriu austi taką dvinytišką. O ji kad pradės bartis: tu kam mane, sako, atsivežei? Dėl dvinytiškų takų aš tau tokio kelio nevažiavau! Liepė man austi keturnytį, sakė, kitaip pas tave nebevažiuosiu. Iš dvinytiško audimo rašto nepadarysi, gali tik spalvomis pažaisti. O keturnytės staklės jau turi keturias nytis, keturis pakojus, juos keisdama, gali sukurti įmantresnį raštą. Kuo daugiau nyčių, tuo sudėtingiau“, – pradžią prisimena audėja.
Vėliau pomėgis įgavo pagreitį – tautodailininkė per 2019 metus spėjo sudalyvauti ne vienoje parodoje Alytuje ir Druskininkuose. Tačiau 2020 m. užklupęs karantinas pakoregavo ne vieną planą: štai Viečiūnų bendruomenės centre turėjo būti surengta audėjos darbų paroda, o ypatingo rašto žadėjusios išmokyti senolės Leonardos Čuiko, sutiktos Šalčininkų derliaus šventėje, atsivežti į Viečiūnus taip pat vis dar nepavykę: „Kai aš pamačiau, kaip ji audžia dvigubiniu raštu, man net seilė varvėjo, supratau, kad būtinai noriu išmokti. Jau tada sakė: vaikeli, man aštuoniasdešimt penkeri, jei tu nori, kad aš tave pamokytau, tai nesnausk, nes jau dienelės vakarop… – šypsosi Laima. – Buvome viską sutarusios, bet karantinas pakeitė planus. Tikiuosi, kad ta močiutė dar turės sveikatos, ir rudenį mes susitiksime.“
Pati Laima stebisi, kad audėjų amato paslaptys taip kruopščiai saugomos – jai norisi ne tik tęsti močiutės ir mamos tradiciją, bet ir skleisti ją, įkvėpti jaunąją kartą. Todėl Laima veda ir edukacijas, turi surinkusi ir vietinių mokinių būrelį: „Baigiau pedagogikos kursus, kad galėčiau savo amato mokyti mažuosius. Kovo mėnesį susirinkau devynis vaikučius – 4 mergaites ir 5 berniukus. Mus priglaudė Druskininkų bibliotekos direktorė, leidusi naudotis Viečiūnų bibliotekos patalpomis – pasistačiau ten mobilias stakles, su kuriomis važinėju ir į edukacijas kituose miestuose. Jaunimas rodo norą austi, tačiau tik pabandyti, pažaisti. Naujos audėjų kartos augimo mūsų krašte nepastebiu“, – apgailestauja moteris.
Edukacijose vaikams tenka laimė nusiausti savo tako fragmentėlį, prie kurio prikabinamas medinis skirtukas, ant jo užrašomas vaiko vardas, iš kur atvykęs, pažymima data. Paskui vaikai sugrįžta su draugais, tėvais, su džiaugsmu rodo, ką nuaudę. Laima sako, kad į šias edukacijas įsitraukia ne tik vaikai: moterys, kadaise mačiusios šalia audusią mamą ar močiutę, mielai dalijasi prisiminimais.
Vienų staklių neužtenka
Viešnagės metu su audėja apeiname net keturias vietas: moteris, šiuo metu audimo dirbtuves įkūrusi miestelio Bendruomenės centro patalpose, kur turi trejas stakles, dar vienerias stakles, laukiančias darbo, laiko buvusiame pašto skyriuje, o prie penktų, mobilių, sėdasi bibliotekoje. Vis dėlto daugiausia pačios nuaustų audinių išvystame šviesiuose Laimos namuose – erdviame bute čia pat, Viečiūnuose, vos už kelių kiemų nuo dabartinių dirbtuvių. „2018 metais, kai norėjau pradėti austi, seniūnas leido įsikurti čia. Pasistačiau stakles ir pradėjau po truputį poškėti. Bet čia rūsys, tamsoka, nėra langų, laikosi drėgmė. Todėl vieneriems metams buvau perėjusi į Druskininkų amatų centrą „Menų kalvė“. Ten turėjau tikrai gražias patalpas, viskas buvo labai gerai, puikus kolektyvas, nuoma nebrangi. Bet reikėdavo išbūti 20 atvirų valandų, priimti lankytojus, besidomintiems skirti laiko. Jautiesi įsipareigojęs, be to, daug laiko atimdavo važinėjimas. Todėl vėl grįžau čia, į Viečiūnus.“
Paklausta, kiek laiko įprastai per dieną skiria audimui, Laima sako mėgstanti ateiti vakarais. „Niekada neaudžiu nuo ryto iki vakaro. Jei nuo kokių šešių pradedu, iki dešimtos, vienuoliktos audžiu. Būna, kad audžiu rankšluostį keturnyčiu raštu, ima trūkinėti siūlai; galvoju, prabėgs laikas, nieko ir nepadarysiu. Tada peršoku austi tako ir iškart matau rezultatą. Pajudėjo, vadinasi, viskas gerai, iškart smagiau pasidaro. Todėl tiek ir staklių turiu: kai įtaisai į stakles rietimą, kol jo neišaudi, kito austi negali. O metrų daug. Kad galėčiau bandyti ir tą, ir aną, ir trečią, pasistačiau trejas stakles: vienur šalikai, kitur takai, vienur plonesni, kitur stori keturnyčiai audiniai… Man viską norisi išbandyti. Jei užsimanau kokio rašto, važiuoju, klausiu, kviečiuosi: kad teisingai jį surinktum, kad sužiūrėtum, į kokią nytį verti, reikia išmanymo.“
Anot audėjos, takų audimas – greitas darbas. Ilgiausiai trunka juostelių karpymas ir susiuvimas, jeigu austi nori ne siūlais. Tačiau tokiu būdu gali antram gyvenimui prikelti senus drabužius, audinius: sukarpei, susiuvai, suaudei į taką – ir išsaugojai praeities dalelę. Taip gimė ne vienas moters kūrinys: „Štai šiuos takus jau buvo apmetusi klasioko Virginijaus mama, – rodydama ypač spalvingus audinius, pasakoja Laima. – Bet išausti nespėjo, tad ėmiausi aš. Ilgai truko, siūlai jau buvo kandžių sukapoti, vakarais kviesdavausi brolienę, rišdavome nutrūkusius siūlus. Kol atrenki, perveri per nytis, per skietą, suriši… Užsispyriau, centimetras po centimetro, ir pavyko. Norėjosi išausti Virginijaus mamos prisiminimą.“
Ant kito prisiminimo žengiame vos kirtę Laimos namų slenkstį: „Čia irgi išsiaudžiau savo prisiminimą: kai atsikėlėme su vyru gyventi į butą, nusipirkome naują lovą. Kai paskui jau nutarėme ją išmesti, nuplėšiau jos gobeleną, susikarpiau ir takelį nusiaudžiau. Dabar stovite ant mūsų lovos“, – linksmai porina audėja.
Namuose moteris rodo ir kitą ypatingą – grynai viečiūnišką – audinį: Viečiūnuose iki 2000-ųjų veikęs siūlų verpimo fabrikas „Drobė“, iš jo likusių siūlų vis atneša miestelio vietiniai, taip štai ir atsiranda grynakraujai viečiūniški audeklai.
Niekada nėra per vėlu
„Šiandien tikrai galiu pasakyti – kažką keisti gyvenime niekada nėra per vėlu. Neseniai išsiaiškinau, kad mano intelektas – gamtinis. Matyt, tai atėjo iš tėvo: būdavo, išeina tėvas į lauką, o mama sako – kurgi tas tėvas, išėjo, rodos, trumpam… O taip jį ir rasdavo – rankas už nugaros sunėręs, į kokį medį, į bites žiūri, gal pusę valandos nesulaukdavome… Turbūt neatsitiktinai ir aš per karantiną ėmiau domėtis augalais: anksčiau tik sodindavau savo gėlynus, nieko neišmaniau. O dabar pradėjau gilintis, koks augalo pavadinimas, kokių būna veislių, kas mėgsta pavėsį, kas saulę, ir pertekliaus jau yra. Mūsų su vyru tėviškėje, Kibyšiuose (abu kilę iš ten pat – red. past.), esančioje sodybėlėje pamažu kuriu savo gėlyną. Medėjantys bijūnai sužydo, gražu… Dabar ir gyvenu tuo džiaugsmu: vaikai užauginti, darbai nudirbti. Kiti, aišku, ir toliau dirba, dirba, dirba. O aš vadovaujuosi Biblijos principu: turėdamas maisto, drabužį ir pastogę, būk patenkintas. Ir aš esu patenkinta. O gyvenimas bėga…“
Tekstas – Dovilės Rylos. Nuotrauka – Česlavos Deinarovič.
Straipsnį skaitykite ir „Mano sodybos“ 2020 m. liepos mėnesio numeryje.
Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
