Petunijos: gėlynų puošmena
Petunijos nepelnytai primirštos sodinti gėlynuose. Ir bent jau mūsų miestų visuomeniniuose želdynuose jų stipriai pasigendama. Juk šios gėlės puikiai pakeistų serenčių banalybę. Tiek senovines, tiek laukines veisles išauginti lengva, sėklos kainuoja nebrangiai, jos skaniai kvepia, galima užsodinti didelius plotus, puikiai dera su kitais augalais. Pavyzdžiui, baltos petunijos tiks beveik su bet kuo, net su tokiomis masiškai sodinamomis gėlėmis kaip meksikinis žydrūnis ar miltuotasis šalavijas, taip pat su varpiniais augalais.
‘Alderman’ tinka su serenčiais, geltonais tabakais, oranžinėmis rudbekijomis. Tai kam sodinti nuobodžią serenčių lysvę, jeigu juos galima sumaišyti su ‘Alderman’ ir gauti puikų derinį?
Aukštas petunijas puikiai „prilaiko“ ir papildo miltuotieji šalavijai, patagoninės verbenos – tuomet jos įsipina į šalia esančius augalus ir nevirsta.
Nepamirškite genėti
Kaip ir kitos vienmetės gėlės, petunijos mėgsta purią, trąšią dirvą ir saulę. Tai atvirų vietų augalai, todėl pavėsis joms netinka. Ir, žinoma, reikėtų vengti perdžiūvusio dirvožemio – tuomet petunijų žiedai nunyksta, jos pradeda nokinti sėklas, gelsti, rusti. Tokiu atveju reikia nebijoti ir augalus nugenėti.
Apskritai petunijos yra genimi augalai. Viena svarbiausių grožio sąlygų – drastiškas genėjimas. Po kelių savaičių augalas ataugs atsinaujinęs. Stačiastiebių petunijų patartina nuskabyti nužydėjusius žiedus, kad nepradėtų nokinti sėklų. Jei pradėjo plikti ir susti, pakanka jas kiek pakirpti, patrumpinti.
Taip pat svarbu nepertręšti azoto trąšomis, nes kitaip petunijos auga labai vešlios, gausia lapija, bet menkiau žydi. Lapai gali pradėti pūti, gėlės išpliks ir bus neestetiškos.
Pexels nuotr.
