Raugerškiai – dygliuotieji gražuoliai

Vieni raugerškiai išauga iki kelių metrų, kiti tesiekia gero sprindžio aukštį. Lapai gali būti žali, vyšniniai, purpuriniai, geltoni, o dažnai ir išmarginti baltai, geltonai, rausvai, raudonai. Vaisiai balti, rausvi, raudoni, purpuriniai, juodi, auga kekėmis, po tris arba pavieniui. Kai kurie raugerškiai žaliuoja per žiemą, kiti gi, rudenį blykstelėję ryškiomis raudona, purpurine, oranžine ar geltona spalvomis, netrukus nubarsto lapus.
Iš medienos drožiami smulkūs niekučiai. Visos dalys naudojamos dažams, maistui, vaistams…
Ryškiaspalviai, nereiklūs aplinkai, atsparūs ligoms ir kenkėjams raugerškiai nuo seno mėgstami įvairiuose želdynuose. Juos galima auginti pavieniui ir grupėmis. Iš visų rūšių ir veislių krūmų galima įveisti laisvas arba karpomas įvairaus aukščio gyvatvores.

Dauginti visai lengva

Sėklomis dauginami tipinių rūšių atstovai, pavyzdžiui, paprastasis ir Tunbergo raugerškiai. Iš raudonlapių ir geltonlapių raugerškių sėklų taip pat galima užsiauginti nemažai (50–90 %) veislės savybes išlaikančių augalų. Pasėjus kitų veislių augalų sėklas, išauga įvairūs sėjinukai. Sėjama rudenį tiesiai į dirvą, vazonus ar dėžutes.
Sėjant įvairius raugerškius, smagu eksperimentuoti ir patirti atradimo džiaugsmą, bet jei reikia vienodų augalų grupei ar gyvatvorei, dauginti teks auginiais. Ilgieji ūgliai auga vėlokai, paprastai tik birželio mėnesį, o medėti pradeda ne anksčiau kaip liepos viduryje. Tad ir dauginami liepos antroje pusėje. Ilgesni ūgliai (paprastojo ir otavinio raugerškių, kai kurių Tunbergo raugerškio veislių) sukarpomi 10–15 cm ilgio auginiais, trumpesni – 5–10 cm. Susmeigiami šiltnamyje, inspekte ar dėžutėse, į smėlio, smėlio ir durpių arba durpių substratą. Įsišaknija gana greitai. Persodinami tų pačių metų rudenį arba kitų metų pavasarį. Maži sodinukai jautrūs persodinimui – reikia saugoti jų šaknis, laistyti.

Auginimas ir priežiūra

* Kai raugerškiai gerai įsišaknija, didesnių rūpesčių nekyla – šie augalai nesunkiai ištveria įvairias nepalankias aplinkos sąlygas, retai puolami ligų ir kenkėjų. Vienintelė būtina sąlyga – geras dirvos laidumas. Raugerškiai skursta ir nyksta sunkiose, užmirkstančiose dirvose.
* Spalvingi, margalapiai raugerškiai pavėsyje būna ne tokie ryškūs kaip atvirose, šviesiose vietose. Tik Tunbergo raugerškį ‘Aurea’ reikėtų saugoti nuo saulės, nes švelnūs lapeliai gali apdegti. Visi kiti saulėje jaučiasi puikiai.
* Margalapių veislių trumpųjų ūglių lapai dažniausiai vienspalviai, o jų margumas išryškėja tik ant ilgųjų ūglių, kurie išauga birželio mėnesį. Tad vasaros pradžioje raugerškiai nebūna margi.
* Paprastasis raugerškis ir jo raudonlapė veislė ‘Atropurpurea’ neatsparūs miltligei. Nuo šios ligos labiau nukenčia sausose ir pavėsingose vietose augantys krūmai.
* Paprastasis ir otavinis raugerškiai šalčiui atsparūs, Tunbergo raugerškis ir jo veislės labai šaltomis žiemomis gali kiek apšalti.
* Genėjimas pailgina raugerškių amžių ir palaiko jų dekoratyvumą. Genima kas 2–3 metai: ankstyvą pavasarį prieš pumpurų sprogimą prie pat dirvos išpjaunamos pačios seniausios, taip pat labai tankiai augančios, persipynusios šakos.
*Taisyklingose gyvatvorėse augantys raugerškiai per vasarą dar 2–3 kartus apkarpomi. Karpoma gyvatvorė bus vešli tik tada, kai jai netrūks šviesos, todėl krūmai viršuje turi būti tokio pat pločio arba siauresni negu apačioje.