Šeimos sodybos istoriją saugo putinai
Judėdami „Panemunių keliu“, lankydami garbingas raudonų plytų pilis, nužiūrime ne vieną nuorodą į poilsiui ar pobūviams skirtas kaimo turizmo sodybas. Vienos puikuojasi ištaigingais rūmais, kitos – išskirtiniu gamtos prieglobsčiu, ir, tikiu, kone kiekvienas gali atrasti sau ar savo šeimos, įmonės renginiui, susitikimui ar pobūviui tinkamiausią ir priimtiniausią vietą. Vis dar gausu sodybų, kurių specializacija – šeimos šventės, tokios kaip vestuvės, jubiliejai, krikštynos, talpinančių iki 100 ar daugiau svečių, tačiau populiarėja ir maži jaukūs namukai, skirti tik šeimoms ar porai. Nebesistebime išgirdę ir apie kaimo turizmo sodybų kuriamą pridėtinę vertę. Vienose gausu mokymų, konferencijų, vyrų ar moterų sueigų, dvasingumo, sveikatinimo, saviugdos stovyklų, kitos garsėja etnografinėmis edukacijomis ar užsiėmimais vaikams, mini zoologijos sodais ir fermomis ar muziejais. Užsukus čia, netrūksta ir šias vietas menančių, simbolizuojančių, o gal net ir gardžių suvenyrų ar praktiškų dovanų. Net ir pačioje mažiausioje trobelėje, skirtoje tik poilsiui ar nakvynei, šeimininkai parūpina medinių ar keraminių suvenyrų, šalikų, duonos, džiovintų vaisių, vilnonių kojinių, obuolių sūrio, žvakių, medaus, arbatų, uogienių ir kitų kaimiškų gėrybių. Tad, ieškodami vietos poilsiui, šventei ar tiesiog dovanų namiškiams, bene visuose Lietuvos regionuose tikrai nesunkiai rastume visko, ko širdis geidžia. O jei ko nors nerastume, pritrūktume, vos paprašius šeimininkų, pageidavimai tuoj bus išpildyti, ir dar su kaupu.
Ne verkšlenti, o kurti
Rudeninėms migloms dengiant pakeles ir palaukes, norisi užsukti į jaukius namus, pasiklausyti įkvepiančių istorijų ir pakeliui išgerti puodelį šiltos arbatos. Nutilus rytiniam Pakaunės kelių piko triukšmui, įvažiuojant į dar vienos rudens dienos vėžes, vieną pirmadienio rytą ir aš išsukau iš kelio, kuriuo dardu beveik kasdien. Tikrai žinojau, kas laukia už posūkio, nes šeima, puoselėjanti teritoriją, sudarančią kone visą kaimą, pažįstama, ar bent jau žinoma daugeliui apylinkėse. Dar praėjusiame amžiuje šie darbštūs ir verslūs žmonės jau buvo žinomi Vilkijoje. Tais laikais, kai dažnas mažiau darbštus kaimo vietovės gyventojas dejavo ir verkšleno dėl santvarkos pasikeitimo ar kolūkių griūties, Sadauskai ėmėsi agurkų auginimo verslo. Buvo įkūrę ir restoraną, ir kepyklą Vilkijoje, bet, kaip ponia Laima šypsodamasi atsidūsta, turbūt tada dar buvo netinkamas laikas. O kaimo turizmas atsirado visai atsitiktinai, kuomet šeimininkai patys sau pirtelės įsigeidė. Pasistačius pirtį, paaiškėjo, kad ne tik draugai, bet ir tolimesni pažįstami, ir draugų draugai domisi galimybe ją išsinuomoti.
Dabar, kai turizmo srautai link pajūrio juda ne tik greitkeliu, bet ir senuoju keliu, pro Jurbarką, link Šilutės, Rusnės, keliautojai pasigenda ir gardaus kepinio prie kelioninės kavos, ir sotesnių, patogesnių pietų. Anais laikais vietos gyventojai užsukdavo arba atšvęsti šeimos šventes, arba kasdienio bokalo alaus išgerti. O iš retų švenčių ar tokių kasdienių svečių sunkiai beišsilaikysi. Šiandien, vis labiau populiarėjant kulinarinio paveldo tradicijoms, autentiškam vietos maistui ir gėrimams, gal būtų kitaip. Bet ką čia – apie praeitį. Bet jei ne darbščios šeimininkų rankos ir praeitis, klausimas, ar šiandien šeima būtų pasiekusi to, kuo šiandien pelnytai didžiuojasi ne tik patys Sadauskai, bet ir jų verslo vadžias perėmusi jauniausioji duktė Monika su savo šeima.
Tekstas ir nuotraukos – Indrajos Raudonikytės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2024 m. spalio mėnesio numeryje.
