Žvilgsniai į tą pačią pusę
Marijampolės savivaldybėje, Valavičių kaime, gyvenantiems Raselei ir Robertui jau pats laikas pasidžiaugti savo darbų rezultatais. Ilgai vienas kito ieškoję, atradę tuoj pat pasuko savo žvilgsnius viena kryptimi – į sodybą. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas – sodybos renovacija.
Vakarėja, Raselė iš darbo grįžta namo. Marijampolės vaikų lopšelio-darželio „Rasa“ direktorė skuba pakeisti aprangą į darbinę ir eina į kiemą. „Kitaip negaliu. Grįžtu iš darbo ir beveik iš karto suku į kiemą, apeinu augalus. Vakar, pavyzdžiui, filmavau besiprausiantį žiogą…“ – juokdamasi ima pasakoti sodybos šeimininkė.
Paveldėta meilė augalams
Dar senais kolūkio laikais Raselės tėvų sodyba ne kartą buvo išrinkta gražiausia sodyba. Jos mama labai mylėjo augalus: pasak pašnekovės, visai neaišku, iš kur tokių retų gaudavo ir iš kur žinojo, kaip reikia auginti. Vis dėlto puošti savo sodybos aplinką jai puikiai sekėsi.
Šioje srityje neatsilieka ir Raselė – jos sodyba 2017 metais laimėjo „Gražiausios sodybos“ titulą Marijampolės savivaldybėje. Moteris kilusi iš penkių vaikų šeimos, bet nei vienas iš jos brolių ir seserų nuo tėvų nenutolo daugiau nei per du kilometrus. Visi kažkur netoliese gyvena, visi jau seniai turi savo šeimas, net anūko Raselė jau sulaukė, o jos tėveliai spėjo pamatyti ir proanūkių. „Kai susirenkame, mums nereikia jokių draugų: vien artimiausi giminės su pačiais mažiausiais vaikais – jau 32 žmonės. Džiaugiuosi, kad visi brangiausi žmonės šalia, nemažai padeda broliai ūkininkai, jei prireikia kokios technikos. Tėvelių jau nebeturiu nei vieno, išėjo vienas paskui kitą“, – pasakoja Raselė.
Stop – neparduodame!
Sodyba, kurioje dabar svečiuojamės, įsigyta daugiau kaip prieš 30-imt metų. Tuomet Raselė pirko ją kartu su pirmuoju savo vyru. „Prieš 30-šimt metų, žinoma, kitos mados buvo, bet mums ši sodyba iš pirmo žvilgsnio patiko: tokia mažytė, kompaktiška, bet aplink – nemažas gabaliukas žemės“, – pasakoja Raselė. Tuomet kiemas buvo nedidukas, aplink jį buvo išdėstyti visi reikalingiausi pastatai: gyvenamasis namas, nedidelis garažas, kamara, lauko rūsys ir tvartai. Pats kiemukas buvo centre. „Su pirmu vyru gyvenimas nesusiklostė, bet išsiskyrėme gražiuoju, jis gyvena netoliese, čia pat, kaime. Sodybą vienai prižiūrėti buvo sunku, ėmiau galvoti, kad reikėtų parduoti: nelengva moteriai vienai šeimininkauti. Parduoti nepavyko, nes mano gyvenime atsirado Robertas, kuris pasakė: stop, jokių pardavimų, tvarkomės po truputį“, – prisimena Raselė.
Viskas taip ir prasidėjo: Robertas ėmė namą tvarkyti, o Raselė augalus aplink namus sodinti. „Žinoma, vyras mano visur dalyvauja, kasa, sodina. Galiu pasakyti, kas jis tikrai yra „mano žmogus“. Kartu viską galime dirbti – ir lentas pjaustyti, ir mūryti, ir vinis kalti, ir augalus sodinti. Viskas bendromis jėgomis. Aš suvalkietė, nieko negaliu išmesti, visada ieškau, kur galėčiau kažką pritaikyti. Robertas – žemaitis iš Kuršėnų. Kai jis čia pirmą kartą atvyko, iš karto numatė vietą būsimai pirčiai, sakydamas: žemaitis be pirties – niekaip“, – juokdamasi pasakoja sodybos šeimininkė. Pasak Raselės, visus renovacijos darbus jie pradėjo nuo pirties įrengimo. Vėliau palengva ir aplinką ėmė tvarkytis, kiemą puošti.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. gegužės mėnesio numeryje.
