Versalio rūmai ir sodai

Versalio rūmai ir sodai – garsiausias prancūzų baroko ir klasicizmo šedevras. Minios smalsuolių iš viso pasaulio veržiasi pasigrožėti įspūdingais interjerais, tapybos darbais, apžiūrėti vieteles kurias kadaise mėgo karaliai ir karalienės, jų meilužės ir meilužiai, damos, dvariškiai ir svečiai. Manau, ne vienas lankytojas, žvelgdamas pro pravirą rūmų langą ar stovėdamas centrinėje terasoje, suvokė didžius karalių užmojus, nenuginčijamą kūrėjų talentą ir regimo paveikslo didingumą.

Lūkesčių išsipildymas

Versalis, esantis už beveik poros dešimčių kilometrų nuo Paryžiaus, istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas XI amžiaus viduryje. Čia mėgo medžioti Henrikas IV. Vėliau šią vietovę įsigijęs Liudvikas XIII, taip pat aistringas medžiotojas, įsakė tarp balų pastatyti nediduką medžioklės namelį. 1631–1634-aisiais jis buvo padidintas, pradėti kurti sodai. Iš tėvo paveldėjęs žemes, Liudvikas XIV nusprendė pastatyti didžiulius erdvius rūmus. Jie turėjo tapti ne tik karaliaus Saulės rezidencija, bet ir jo valdžios, šlovės simboliu. Iškart projektuoti ir sodai.
Naujų rūmų statyba ir sodų įrengimas truko net keletą dešimtmečių. Pirmaisiais metais Liudvikui XIV teko susidurti su aršiais iždininkų protestais, nes grandiozinis sumanymas beveik visiškai ištuštino valstybės iždą. Laimei, naujasis finansų ministras Jeanas Baptiste‘as Colbergas sugebėjo išspręsti kilusius ginčus. Darbai vyko sparčiai. Liudviko XIV svajonės pildėsi, nors turbūt kitaip ir negalėjo būti. Juk savo jėgas sutelkė garsiausi Prancūzijos kūrėjai: architektai Louisas Le Vau ir Julesas Hardouin-Mansartas, kraštovaizdžio architektas Andre Le Notre‘as, dailininkas ir dekoratorius Charlesas Le Brunas.
1666 metais karalius ir jo dvaras atvyko į pirmąsias iškilmes, per kurias, beje, pirmąkart suvaidinta Moljero komedija „Tartiufas“. Nuo 1682-ųjų Versalis tapo oficialia Prancūzijos karalių rezidencija. Liudvikas XIV mėgo teatrą, tad gyvenimą naujoje vietoje pavertė pompastišku reginiu. Nuolat vyko nesibaigiančios puotos ir maskaradai, operos ir spektakliai, slapti aistringi pasimatymai, virė intrigos.
Keičiantis rūmų ir sodų šeimininkams atsirado naujų statinių, kompozicijų, meno kūrinių, kai kurie elemntai buvo pakeisti ar nugriauti, tačiau esmė nepakito. 1837 metais karaliaus Luji Filipo įsakymu šis įspūdingas kompleksas paskelbti istoriniu muziejumi, o 1875-aisiais būtent čia paskelbta Respublika.

Jokių nereikalingų detalių

Prancūzai labai tvarkingi ir metodiški. Šie bruožai atsispindi ir miestų architektūroje, ir laukų, sodų, vynuogynų planuose. Nuo XV amžiaus Prancūzijos sodų ir parkų dizainas juto Italijos Renesanso epochos meistrų įtaką. Tai rodo figūrinis medžių karpymas ir skulptūrų naudojimas. Vis dėlto prancūzai nepuolė aklai mėgdžioti italų, o sumaniai pritaikė jų žinias ir sugalvojo nemažai naujovių. Atsižvelgta ir į vieną iš pagrindinių to meto anglų kraštovaizdžio architektūros principų – žmogaus rankų sukurti sodai turi darniai susilieti su natūralia vietovės gamta.
Versalio sodai, užimantys 101 ha, puikiai atspindi kelių epochų bruožus, garsių kūrėjų ir jų globėjų idėjas. Jie dvelkia rafinuota elegancija ir saikingumu, darniai susilieja su rūmais, suteikdami didingumo ir įspūdingumo. Kiekvienas kampelis stebina netikėtomis kompozicijomis ir savita nuotaika. Nors sodų planas griežtas, geometrinis, tačiau nenuobodus ir nemonotoniškas. Teritorija didžiulė, bet nėra nė vienos atsitiktinės linijos. Kiekvienas architektūrinis ir dekoratyvinis elementas, kiekvieno augalo vieta gerai apgalvota ir paremta griežta matematine logika.
Visur gausu įvairių marmurinių skulptūrų ir jų kompozicijų, todėl Versalis kartais vadinamas muziejumi po atviru dangumi. Kartu jos yra ir simboliai, savotiškos alegorijos, šlovinančios monarchiją. Tiesa, baroką pakeitus klasicizmui, kai kurios statulos buvo perdarytos arba visai sunaikintos, tačiau išlikusios sukurtos meistriškai ir labai dekoratyvios. Šie meno kūriniai suteikia griežto plano sodams gyvybingumo, puošdami tarp žalumos pasiklydusius vandens telkinius, ir skleidžia poetiško intymumo nuotaiką. Svarbiausia skulptūrų grupė – Apolono maudymasis. Ją pagal Vatikano belvederyje matytą pavyzdį 1668–1675 metais sukūrė Françoisas Girardonas.

Šlovė karaliui

Versalio rūmų ir sodų kūrėjams teko gerokai paplušėti ir pasukti galvą, nes ne viskas klojosi, kaip sviestu patepta. Didelių rūpesčių kėlė vandens tiekimas. 1664 metais A. Le Notre‘as sugalvojo sudėtingą sistemą. Vanduo į rūmus ir sodus patekdavo iš kūdros, tačiau ši greitai nuseko. 1680-aisiais pastatyti vėjo malūnai ir vandens bokštai. Maždaug tuo pat metu iškasta daug kanalų, mažų tvenkinukų ir pelkėta vietovė nusausinta. Vėliau Marly vietovėje buvo įrengta naujoviška vandens tiekimo sistema su 257 siurbliais, ir vanduo į Versalį atitekėdavo iš Sienos upės.
Labai įspūdingai atrodo ir sodus puošiantys fontanai. Pagrindiniams takams, keliukams jie suteikia pompastiškumo, o pavėsingiems tamsesniems kampeliams – lyriškumo. Pagrindinė fontanų paskirtis – pabrėžti Liudviko XIV šlovingumą. Šis monarchas lygino save su Apolonu, kurį senovės graikai ir romėnai laikė Saulės dievu. Štai centrinėje terasoje stovintis Letonos fontanas pasakoja apie Apolono vaikystę ir jo motinos triumfą. Apolono baseinas simbolizuoja saulėtekį, kai saulės dievo valdomas vežimas išnyra iš vandens. Veržiantis fontanui atrodo, kad ketvertas pašėlusių žirgų sparčiai kopa aukštyn, stipriais kanopų smūgiais mušdami baltą pieno putą.
Susižavėjimą kelia ir auksu tviskantys Drakono, Neptūno, Saturno, Saulės, Floros bei kiti fontanai. Senųjų rūmų gyventojų paslaptis saugo žalumos supamos grotos. Didysis kanalas mena daugelį Liudviko XIV rengtų pasiirstymo vakarėlių. Gražiomis vasaros dienomis jis ir dabar būna pilnas valtelių.

Atgaiva akims

Versalio soduose galima praleisti kiaurą dieną: grožėtis ornamentiniais parteriais priešais rūmus ir didžiulėmis vazomis, ūksmingomis giraitėmis, klausytis paukščių čiulbėjimo nuošalesniame kampelyje, vaikštinėti liepų, kiparisų ir skroblų alėjomis, slėptis nuo saulės žavioje pavėsinėje… Neišdildomą įspūdį sukelia Oranžerija ir Šveicarijos baseinas, Meilės šventykla.
Šiaurėje stovi puikus ansamblis – Didysis Trianonas (Grand Trianon), Mažasis Trianonas (Petit Trianon) ir Marijos Antuanetės kaimelis. Didįjį Trianoną  – puikius akmens ir rausvojo marmuro rūmus – pasistatydino Liudvikas XIV. Karalius Saulė mėgdavo į juos pabėgti nuo griežto rūmų gyvenimo ir leisti laiką su savo meilužėmis madam de Maintenon ir madam de Maintenon. Respublikos laikais ši vieta tapo imperatoriaus Napoleono ir jo antrosios žmonos namais.
Tarp 1762 ir 1768 metų pastatytas Mažasis Trianonas, kurį suprojektavo Ange Jacquesas Gabrielis. Jame Liudvikas XV slapčiomis susitikinėdavo su madam de Pompadur. Liudviko XVI laikais šalia buvo pristatyta biblioteka. Šis monarchas 1774 metais Mažąjį Trianoną padovanojo savo žmonai Marijai Antuanetei. Karalienė mėgo nereguliarųjį stilių, uolas ir upelius. Ji įkūrė teatrą ir pati mielai vaidino pastoralėse. Netoliese esančią Meilės šventyklą 1777–1778 metais suprojektavo architektas Richardas Mique. Mažajame Trianone gyveno ir Napoleono sesuo Pauline Borghese, imperatorė Marie Louise, Orleano kunigaikštis.
Trianono kaimelį 1783 metais sukūrė architektas Richardas Mique. Jis turėjo karalienei Marijai Antuanetei priminti Normandiją ir mėlynus levandų laukus. Kūrėjas pasistengė suderinti garsiojo to meto filosofo Žano Žako Ruso idėjas apie grįžimą į gamtą ir Claude‘o Henri‘o Waleteto sodų dizaino principus. Kaimelyje stovi nendrėmis dengti ir gerai vėdinami pastatai: daržinės, balandinė, žvejo namelis, viduramžių stiliaus Malbruko bokštas, karalienės namas ir malūnas. Aplink gausu daržovių, prieskoninių žolynų ir vaisinių augalų, prinokusius vaisius tiesia vynuogės ir įvairūs vaismedžiai, o upelis virte verda nuo karpių. Vietos atsirado netgi fermai: kieme žemę rausia nenusakomų spalvų kiaulės, ramiai vaikštinėja vištos ir gaidys, ganosi ožkos ir net keturragis ožys. Karalienė, kurią daugelis kaltino lengvabūdiškumu ir išlaidumu, Trianono kaimelyje dažnai slėpdavosi nuo negailestingo realaus pasaulio ir dvariškių intrigų. Kartais ji su savo damomis persirengdavo piemenaitėmis, paimdavo melžtuves ir kvatodamos išsiruošdavo pramogauti…

Puikus kraštovaizdžio architektūros pavyzdys

Talentingojo Andre Le Notre‘o ir jį rėmusio Liudviko XIV dėka Prancūzija XVII amžiuje diktavo sodininkystės madas visai Europai. Įspūdingi Versalio sodai tapo pavyzdžiu beveik visų Europos karalių sodų kūrėjams. Jo kopijos sukurtos Liuksemburge, Miunchene, Drezdene, Kelne, Diuseldorfe, Potsdame, Londone, Lisabonoje, Vienoje ir Sankt Peterburge. XX amžiaus pradžioje jų šlovė pasiekė net tolimąją Indiją. Ten, Pendžabo valstijoje, vienas macharadža įsakė sukurti mažytį Versalio atspindį.
Epochų kaita ir valdžios permainos ne visuomet buvo palankūs gražiesiems sodams. Nemalonių išdaigų kartais iškrečia ir gamta. Vis dėlto Versalio sodų grožis neblėsta ir lyg magnetas traukia naujų potyrių ištroškusias sielas.

Asta Leskauskaitė

Nuotr. A. Leskauskaitės, Jocytės.