Lelijos - Lilium

Suskaičiuojama per 100 laukinių rūšių ir tūkstančiai hibridinių veislių. Lietuvoje savaime auga tik viena retai aptinkama rūšis – miškinė lelija. Pasaulyje lelijos auginamos jau daugiau kaip 3000 metų. Pirmoji sukultūrinta rūšis buvo baltoji lelija (Lilium candidum). Lelijų „aukso amžius“ prasidėjo tada, kai buvo sukurtos hibridinės veislės.

Pagal tarptautinę klasifikaciją visos lelijų rūšys ir veislės skirstomos į 9 grupes:
I grupė – azijinių lelijų hibridai (Asiatic Hybrids);
II grupė – miškinės lelijos hibridai (Martagon Hybrids);
III grupė – baltosios lelijos hibridai (Candidum Hybrids);
IV grupė – amerikietiški hibridai (American Hybrids);
V grupė – Longiflorum hibridai (Longiflorum Hybrids);
VI grupė – vamzdeliniai ir Orleano hibridai (Trumpet and Aurelian Hybrids);
VII grupė – rytietiški hibridai (Oriental Hybrids);
VIII grupė – kiti hibridai, nepriskirti ankstesnėms grupėms;
IX grupė – laukinės lelijų rūšys.

Bendri priežiūros darbai
*Visų grupių lelijos, išskyrus keletą laukinių Šiaurės Amerikos rūšių, bijo užmirkusios dirvos. Tiesa, nors drėgmės perteklius ir kenksmingas, jos turi pakakti visą vegetacijos periodą. Didžiausias drėgmės poreikis – vasaros pradžioje, kai auga nauji stiebai, šaknys, ir po žydėjimo, kai formuojasi nauji pakaitiniai svogūnai.
*Visos lelijos neatsparios botryčiui, todėl nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio vidurio, kas 10–14 dienų, jas reikia purkšti fungicidais. Iš gerai žinomų tinka fundazolas, Bordo mišinys, visi vario preparatai, beveik visi fungicidai, kuriais kovojama su bulvių maru. Kadangi prie preparatų ligų sukėlėjai greitai pripranta, reikia kaitalioti kontaktinio ir sisteminio veikimo fungicidus.
*Rudenį, pasibaigus vegetacijai, nudžiūvę augalų stiebai nupjaunami prie pat dirvos paviršiaus ir sudeginami.
*Svarbi ir tinkama sėjomaina. Į tą pačią vietą lelijų nesodinkite 4–5 metus. Jų nesodinkite ir po kitų svogūninių.
*Pasirinkite geriausiai mūsų klimato sąlygomis augančias veisles ir rūšis.