Vėjų iškedenta, ežerų apsupta…
Skynimų kaime, Trakų rajone, yra tik viena gatvė ir viena sodyba: ant kalniuko, nuolat kedenama vėjų. O pakalnėje – du ežerai: Naručionių ir Skynimų. Štai tokioje ypatingoje vietoje gyvena mūsų herojų Astos ir Lauryno Eimontų šeima.
Asta ir Laurynas – iš tos kartos jaunuolių, kurie pasidairę užsienyje grįžo savo šeimos židinio kurti į Lietuvą. Paragavę svetimos duonos ir samdomo darbo, supratę, kad nori gyventi ir kurtis gimtinėje, kurį laiką dairėsi sau sodybos netoli gimtųjų Astos namų.
Projekto maketas iš kartono
„Nuo vaikystės svajojau gyventi sodyboje prie Skynimų ežero, tiesa, šiek tiek į kitą pusę krypo mano žvilgsnis. Dairiausi nuo Pakalniškių pusės, šalia stovinčio malūno. O, kai grįžome atostogauti, atsitiktinai sužinojau, kad priešingoje pusėje, ant kalno, sodyba tarp dviejų ežerų laukia pirkėjų… Įsigijimo istorija buvo ilga, su daug peripetijų ir niuansų, tačiau galiausiai ji tapo mūsų…“, – pasakojimą pradeda Asta.
Sodyba buvo įsigyta 2005 m., grįžus atostogų. Ir tik po kelerių metų, 2007-aisiais, šeima nusprendė grįžti į Lietuvą visam laikui. Iki 2009-ųjų gyveno senajame name, tačiau 2008-aisias, pavasarį, jau gimus pirmajam sūnui, pradėjo mūryti naujo namo sienas. Tuos kelerius metus, kuriuos šeima pragyveno senajame name, Asta prisimena su nostalgija. Moteris sako, kad nepaisant to, jog sodybos namas buvo senas, jie gražiai jame susitvarkė, susikūrė komfortą, įsirengė visus patogumus. Vis dėlto, kad ir ką darytum su senu namu, jis toks ir liks. O svajonė juk buvo kita… Tolima, bet gerai apgalvota, išsvajota, išplanuota ir net iš kartono suklijuota.
Dar dirbdami užsienyje, jaunuoliai savo būsimą namą projektavo patys. Projektą padėjo ruošti tuo metu VGTU studijas baigęs Astos klasiokas. Būtent jis pasiūlė daugelį sprendimų, būsimieji naujakuriai pakeitė tik terasos išsidėstymą. Pagal projektą, ji turėjo būti integruota į namo vidų. Laurynas susiklijavo šį projektą iš kartono, pasigamino maketą. „Pagalvojome, kad terasa atims per daug namui reikalingos erdvės, ir dabar džiaugiamės, kad šią projekto dalį pakeitėme. Vis dėlto gyvendami matome, kad šį bei tą dar keistume. Abu vaikystę pragyvenę nuosavuose namuose, tikrai žinojome, kad norime ne buto, o namo. Aš labai norėjau balkono, laiptinės“, – pasakoja Asta. Laurynas priduria: „Perėjome kelių namo projektų etapus. Pradėjome nuo 300 kv. m būsto projekto. Tačiau, dirbdami užsienyje, prižiūrėjome didelius namus, ir ilgainiui supratome, kad tokio mums nereikia. Džiaugiamės, kad dirbdami ten galėjome atrasti, ko savame name reikia, ko ne.“ Taip pamažu svajonių namas ėmė mažėti…
Tekstas ir nuotrauka – Česlavos Deinarovič.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ 2020 metų sausio numeryje.
