PELĖŽIRNIS - Lathyrus
Gausi pupinių (Fabaceae) šeimos gentis. Joje nemažai dekoratyvių vienmečių ir daugiamečių augalų. Žinoma apie 180 rūšių, Lietuvoje natūraliai auga 13. Pelėžirniai vertinami kaip dekoratyvūs ir medingi augalai. Gerai auga derlingoje, nelabai sunkioje apydrėgnėje žemėje. Ilgai gali augti vienoje vietoje. Pavasarinis pelėžirnis veši po medžiais, galima auginti kaip kiliminį augalą.
Plačialapis pelėžirnis (L. latifolius) užauga iki 2 m aukščio. Stiebas gali šakotis nuo pažemės. Žiedai – ryškiai rožiniai arba balti, po 6-12 stačiose kekėse. Žydi birželio – rugpjūčio mėnesiais. Ši rūšis kilusi iš Vakarų ir Pietų Europos, o Lietuvoje galima rasti ir sulaukėjusių. Augalas gan panašus į vienmečius kvapiuosius pelėžirnius, bet žiedai nėra tokie spalvingi, silpnai kvepia. Žiedus galima skinti puokštelėms.
Priežiūra. Gerai auga derlingoje, nesunkioje, kalkingoje apysausėje arba apydrėgnėje žemėje. Mėgsta saulėtas vietas arba šviesų pusšešėlį. Sodinamas į lauko vazonus arba prie namo sienos. Reguliariai iškarpant peržydėjusius žiedus, žydi ilgiau ir gausiau. Subrandina sėklas ir gali pats pasisėti. Rudenį stiebai nušąla, juos reikia nukirpti. Vazonuose auginamus augalus būtina saugoti nuo žiemos šalčių.
Dauginimas. Pelėžirniai lengvai dauginami sėklomis. Pavasarį sėklos po vieną sėjamos į gilius daiginimo vazonėlius arba iš karto po 3-5 į nuolatinio auginimo vietą – paruoštą dirvą prie sienos ar lauko vazoną. Persodinimo nemėgsta.
Plačiau skaitykite žurnale „Gėlių spalvos“ Nr. 22 – „Daugiamečių gėlių enciklopedija, 4 dalis“ .
Apie kvapųjį pelėžirnį galite rasti žurnale „Augalų pasaulis“ Nr. 47 – „Vienmetės gėlės“, ir žurnale „Augalų pasaulis“ Nr. 50 – „Vijokliai kambariui ir balkonui“.
