Darbai gėlyne liepos mėnesį
Saulės šiluma, gėlių margumas, jų aromatai… Tai – vasara, nudažanti gėlynus pačiomis įvairiausiomis spalvomis.
Paskutinį kartą patręšiamos rožės. Jei jas tręšime rugpjūtį, nespės sumedėti jauniausi ūgliai, kurie net nešaltą žiemą nušals. Liepą rožėms reikia mažai azoto, bet daug kalio turinčio mineralinių trąšų mišinio. Jis išbarstomas aplink krūmus (1 m2 – apie 30–40 g). Trąšos sumaišomos su paviršiniu žemės sluoksniu.
Patrumpinami peržydėjusių vijoklinių rožių ūgliai, kad atsirastų daugiau vietos šių metų ūgliams, žiedus krausiantiems kitąmet.
Liepą paskutinį kartą tręšiami rododendrai. Trąšų tirpalu palaistoma liepos viduryje ar pabaigoje. Jei tręšime ir rugpjūtį, vyraujant šiltiems ir drėgniems orams, rododendrai pradės leisti naujus ūglius. Šie nespės tinkamai pasiruošti žiemai, nesumedės ir bus sunaikinti pirmų stipresnių šalnų.
Liepą sėjame dvimetes gėles, dauginame daugiametes. Laikas sėti neužmirštuoles (Myosotis), našlaites (Viola), rusmenes (Digitalis), jei to nepadarėme birželį. Jos iki rudens spės paūgėti ir sustiprėti. Pikuojame birželį pasėtų šių augalų daigus. Daliname peržydėjusius vilkdalgius, šakniastiebių dalis su šaknimis sodiname naujoje vietoje ar dovanojame jų neturintiems ir norintiems auginti žmonėms.
Liepą žydi dauguma lelijų. Gėlynams tinka tiek ankstyvesnės, tiek vėlyvesnės veislės. Žydėjimo laiką galima reguliuoti, sodinant jas šviesiose ir šiltose arba pavėsingose ir kiek vėsesnėse vietose. Gėlyne lelijas derinkime pagal aukštį, kad negožtų vienos kitų ir visos būtų matomos. Pasidomėkime, ar jos yra atsparios šalčiui.
Lelijiniai lapgraužiai ir ligos. Lelijų stiebais, lapais jau ropinėja rausvi vabaliukai. Kol jie visai neįsismagino, renkame ir naikiname vabalus ir jų lervas. Nemalonus darbas, bet efektyvus, nes insekticidai nelabai veiksmingi. Lelijas puola ir grybinės, virusinės ligos. Labiausiai paplitęs kekerinis puvinys, kenkia ir svogūnų minkštasis puvinys – suminkštėja šaknys, nesusidaro žiedynai. Geriausia priemonė nuo grybų sukėlėjų – preparatai su variu. Jie naudojami ir profilaktiškai, esant drėgnam orui. Labiau pažeistus augalus teks išrauti ir sudeginti.
Auginiais dauginame raganes. Stiebai pjaunami prieš žydėjimą. Auginiams tinkamiausia dalis yra stiebo vidurys, nes ten mediena jau gerai subrendusi, bet dar ne sena. Nupjautas stiebas supjaustomas, paliekant 1–2 cm galiuką virš pumpuro ir 2–4 cm po juo. Perpus patrumpinami lapai. Paruošti auginiai 5–7 cm atstumais sukišami į drėgną substratą. Geriausia šaknydinti inspekte.
Žaliaisiais auginiais dauginamos ir plunksninės bei hibridinės rudbekijos.
Spalvingos astilbių šluotelės. Nors šios gėlės mėgsta drėgną dirvožemį ir pavėsingas vietas, bet gerai jaučiasi ir saulėje. Astilbės greitai plečiasi, prileidžia daug pridėtinių šaknų, kurios iškyla į žemės paviršių, todėl kasmet tarp kerų reikia paberti komposto, durpių. Jos dalijamos. Kada geriausia dauginti, gėlininkų nuomonės skiriasi. Vieni įsitikinę, kad geriausias laikas yra pavasaris arba ruduo. Kiti teigia, kad šiuos augalus persodinti galima visus metus, net per žydėjimą. Teks patiems surasti tiesą. Tik persodinę nepamirškime laistyti.
Kanų priežiūra vasarą. Kad jos džiugintų ne tik vešliais lapais, bet ir žiedais, reikia kas porą savaičių patręšti žydinčioms gėlėms skirtomis kompleksinėmis trąšomis. Didžialapiai augalai išgarina daug drėgmės, todėl dažnai laistome, kad šaknims netrūktų oro – purename žemę. Norėdami, kad ilgiau tęstųsi žydėjimas, nuskiname nužydėjusius žiedus, neleidžiame užsimegzti sėkloms. Tinkamai prižiūrimi augalai didingai iškyla net į 2 m aukštį, nesikuklindami išsikeroja ir į plotį. Tokie krūmai ne tik puošia sodą, bet ir gerai paslepia komposto krūvas, aplūžusias tvoras, puiki užtvara nuo kaimynų.
Pixabay nuotr.
