Devintas projektas, virtęs namais
Važiuodami Nemenčinės plentu, įsukę į vieną iš posūkių, neilgai trukus pakliūvame į Venciūniškių sodų gatvę, kurioje gyvena Džinos ir Donato Jasiūnų šeima. Prieš dvidešimt metų įsigytas sodo namelis, vadinamasis „devintas projektas“, dabar sunkiai atpažįstamas, išdailintas ir skendintis vešlioje augmenijoje.
Sodybos šeimininkė, imdama pasakoti apie jos šeimos kūrimąsi šioje vietoje, sako, kad tas „devintas projektas“ kažkada buvo gana populiarus, o jo populiarumą lėmė didžiausia tais laikais galima gyvenamojo ploto kvadratūra. „Kai čia kraustėmės, tas namelis buvo kone vėjų perpučiamas. Buvę šio namo savininkai stebėjosi mūsų drąsa, kad mes čia planuojame kraustytis su dviem vaikais ir gyventi“, – ima pasakoti Džina Jasiūnė.
Širdis sujungusi tapyba
Donatas – dizaineris–programuotojas, Džina – menininkė, Antakalnio galerijos įkūrėja. „Organizuoju parodas, užsiėmimus vaikams vedu, bet ir grindis plaunu. Mano įkurta galerija dar jauna, bet jos lokacija Antakalnio gatvėje labai patogi, tad tikiuosi, kad mano galeriją ateityje atras vis daugiau vaikų, jaunimo“, – sako Džina Jasiūnė. Gimė Džina Biržuose, tada su tėvais persikėlė gyventi į Panevėžį. Donatas panevėžietis. „Mes susipažinome gilioje jaunystėje: abu ruošėmės stoti į Dailės akademiją, į tapybą, važiuodavome vienu autobusu į Vilnių, į paruošiamuosius kursus. Galima sakyti, autobuse ir susipažinome. Galiausiai išėjo taip, kad į tapybą abu nestojome, aš pasirinkau tekstilę, o Donatas – visai ne su daile susijusį kelią“, – sako Džina.
Nors Džina baigė tekstilės studijas, jos gyvenime taip ir liko tapyba, tik kitokia, surišta su tekstile. Moteris tapo ant audinių. Šią tapybos techniką Džina sugalvojo pati. „Pasirenku drobę su faktūra, tekstūra, raštais, ją užsitraukiu ir ant jos tapau. Žakardiniam audiniui būdingi saviti raštų iškilimai. Ant jo tapyti įdomiau. Kai kurie mano darbai – su siuvinėjimais. Bet mano namuose – ne mano vienos darbai – neįdomu vien savo darbus turėti: yra ir draugės, ir sūnaus piešinių. Turiu namuose studiją, bet karantino metu, galima sakyti, dirbu visur; tai miegamajame, tai valgomajame, kažkaip taip. Užsakymų aš nerenku, darau tai, kas man patinka, jei kažkas nori įsigyti, tiesiog parduodu. Galima sakyti, mano kūrybinė veikla prasidėjo nuo 2006 metų ir su pertraukomis tęsiasi iki dabar“, – apie savo kūrybą pasakoja menininkė.
Svečiuodamiesi pas Jasiūnus, matėme kelis Džinos darbus, beje, vienas iš jų – išskirtinis, turintis įdomią istoriją. „Turime namuose dramblio paveikslą. Donatas iš manęs jį nupirko, kad niekam neparduočiau“, – juokdamasi sako Džina. Donatas ima pasakoti: „Išgirdau, kad Džina su kažkuo telefonu šneka, ir tas žmogus derasi dėl kainos už šį paveikslą. Priėjau ir pasakiau, kad aš jį perku už pradinę kainą, nesideru. Nusipirkau ir pasikabinau savo kambaryje.“
Priekyje šiltnamiai, kieme – miškas
Prieš tai bute, mieste, gyvenusi šeima vienu metu ėmė ieškoti sau naujo būsto. Ieškodami atklydo į Venciūniškių sodų gatvę ir iš pirmo žvilgsnio susižavėjo visai ne namu, o pačiu sklypu. „Pirkome šią sodybą pirmiausia dėl to, kad ji turėjo dvigubą sklypą. Bendras sodybos plotas – 11 arų, kaip sodų sodybai, tai gana daug. Namas stovėjo sodybos viduryje, jis visą sklypą dalijo tarsi į dvi zonas: paradinę ir kiemo“, – pasakoja sodybos šeimininkė. Kaip tais laikais buvo madinga, naujakurių atrastos sodų sodybos priekyje stūksojo šiltnamiai. Ir ne šiaip kokie, o kapitaliniai, įžeminti, su pamatais ir netgi šildymo sistema. Senieji šeimininkai juose kažkada augino gėles, daržoves. „Mūsų tėvai iš karto konstatavo, kad mums pasisekė, – dabar mažiems vaikams daržovių be problemų užsiauginsime. Nesakau nieko, bandėme. Mes juos suremontavome, įstiklinome, sutvarkėme, net rėmus nudažėme, bet jau kitais metais mūsų šiltnamių era pasibaigė. Žiūrėjau į juos pro langą ir galvojau: na ne, tai ne mums. Viską išgriovėme, užpylėme žemėmis, išlyginome ir pirmiausia pasėjome vejos žoles, o tada jau pradėjau sodinti čia gėles“, – apie buvusius šiltnamius pasakoja Džina. Kiemo dalyje, kuri buvo už namo, naujieji šeimininkai atrado pusiau laukinį mišką. Teko ir čia apsitvarkyti. Norėdami turėti daugiau erdvės vaikams, šeimininkai visą „miškelį“ išvalė, palikdami tik kelias tuo metu augusias jaunutes obelaites. „Dabar vasaromis čia stovi baseinas, būna gaivu “, – sako Džina.
Nelygus, terasinis sodybos reljefas naujiems šeimininkams suteikė dar daugiau galimybių. Kadangi sklypo reljefas nelygus, senieji šeimininkai buvo pradėję daryti atramines sienutes, dailintas skaldytais akmenimis. Negrabiai buvo padaryta akmeninė apdaila, bet patys akmenys naujakuriams patiko. Jie pasisamdė meistrą ir, pasilikę atraminių sienučių idėją, įgyvendino ją kokybiškiau.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. balandžio mėnesio numeryje.
