Gamtinis sodas – keletas žingsnių link jo

  Yra daugybė būdų, kaip sutvarkyti sodą, kad jame patogiai jaustųsi vietinės faunos atstovai. Štai kelios rekomendacijos, kaip žengti porą žingsnių gamtos link. Šis sodas – puikus prieglobstis ne tik laukiniams gyvūnams ir augalams, bet ir sodininkui, bėgančiam nuo kasdienių rūpesčių. Gamtinis sodas – tai kompromisas tarp idealios tvarkos ir netvarkingumo.

Laukinis – vadinasi, apleistas?

  Praėjo tie laikai, kai mūsų sodininkams mėgėjams frazė laukinis sodas keldavo šypseną ir asocijuodavosi su netvarkingu sklypu, keliančiu grėsmę aplinkiniams. Juk dažnas manome, kad aukšti dilgėlynai ir kiti piktžolynai nemaloniai traukia akį. Ir ten veisiasi galybė velnioniškai bjaurių padarų ir kenkėjų, tiesa? Iš tiesų grėsmės šiek tiek yra.

  Ar laukinis sodas kuo nors skiriasi nuo netvarkingai prižiūrimo? Sodas, specialiai priartintas prie natūralios aplinkos, nėra tapatus apleistam sklypui. Patikėkite, jame taip pat yra darbo, reikalingas ir planavimas. Čia puikiai dera tradicijos ir natūralumas. Naudojant keletą gudrybių, net ir „sterilus“ sodas gali pavirsti rojumi tiek laukiniams augalams, tiek gyvūnams.

  Žinoma, gamtiniam sodui netinka golfo aikštyno vejos, gėlynai su egzotiškais augalais, bet vejos pjovimas, reguliarus nereikalingų žolynų naikinimas – visiškai teisėti. Svarbiausia yra nugalėti troškimą išrauti visus laukinius augalus, atsiradusius sklype (pavyzdžiui, saulutes, dobiliukus, aguonas, barkūnus, lipikus, vėdrynus, kraujažoles ir pan.), per dažnai nenaudoti vejapjovės. Jeigu esate labai tvarkingi, aukšta žolė ir savaime pasisėjančios laukinės gėlės, viliojančios laukinius gyvūnus, gali neatitikti jūsų dvasios ir idealaus sodo vizijos.

  Ką daryti? Ieškokite kompromiso, jeigu nutarėte, kad gamtinis sodas jums patinka. Kaip jį rasti? Nubrėžkite ribą: tik dalį sodo užleiskite aukštesne žole ir laukinėmis gėlėmis, kitur iškaskite vandens telkinėlį ir jo krantus apsodinkite krūmais, vijokliais. Gal tada rytais kils mažesnė pagunda visą sklypą apibėgti su žoliapjove. Galų gale, norint draugauti su laukine gamta, nebūtina sodo paversti visiškai laukiniu. Užtenka keleto akcentų, kurie vilios gyvūnus – palikite tik jiems skirtų plotelių, kampelių.

  Vietoj tradicinių vasarinių vienmečių gėlyne geriau sodinti bites traukiančius nektaringus augalus: purpurinę ežiuolę, astilbę, astrą, bitinę faceliją, rugiagėlę, liucerną, melisą, katžolę, agurklę, raudonėlį, monardą… Jie suteiks daug džiaugsmo kamanėms, drugeliams ir bitėms.

Pageidautina palaikyti natūralų ciklą

  Nereikėtų išmesti augalų likučių. Jie kraunami į komposto krūvą, o gautas naudingas, maisto medžiagų turtingas humusas paskleidžiamas ant lysvių. Susmulkintas šakeles taip pat galima kompostuoti, maišant su kitais likučiais, turtingesniais maisto medžiagų. Jas tinka naudoti ir natūraliems keliukams formuoti. Tik šviežios medienos būtina užpilti reguliariai, nes ji gana greitai pūva.

  Gamtiniam sodui labai naudingas lietaus vanduo. Jis kaupiamas didesnėje taroje ir saugomas, kol prireiks. Šis vanduo yra pats geriausias augalams laistyti. Parduotuvėse galima įsigyti įvairiausių indų jam kaupti. O tikras gamtos mylėtojas gali į statinaitę su vandeniu, jei ji atvira ir be stogelio, įmesti medinę lentutę – numarinti troškulio atlėkęs vabalėlis įkritęs galės išlipti į plaukiojančią salą ir nenuskęs.

  Gamtiniame sode nelabai tinka ryškūs lauko šviestuvai, šiuolaikinio dizaino baldai, šiukšliadėžės, gėliadėžės ir panašios detalės.

  Natūralistinis sodas paprastai siejamas su gamta, t. y. tarsi lengvai į ją pereina. Ieškokite kompromiso tarp natūralaus ir dirbtinio grožio, tad sode kunkuliuos gyvenimas.

  Gamtiniame sode nenaudojamos cheminės augalų apsaugos priemonės. Verčiau pasodinkite augalų, kurie vieni kitus gina. Tinkamai suporavus kai kurių rūšių daržoves, galima išvengti tam tikrų bėdų. Klasikinis pavyzdys – morkos ir svogūnai. Šie augalai saugo vieni kitus nuo morkinės ir svogūninės muselių. Bulves, pasodintas pakaitomis eilėmis su česnakais arba burokais, rečiau puola maras. Pomidorai šia liga mažiau serga, kai aplink auga česnakai, mėtos, petražolės.

  Derlių apsaugoti padeda ir kai kurios vienmetės vasarinės gėlės. Pavyzdžiui, serenčiai atbaido nematodus. Šiems parazitams nepatinka ir pelynas, bazilikas, melisa, kalendra, medetka. Pastaroji išskiria medžiagas, skatinančias kaimynų augimą. Štai kokia ji šaunuolė! Krapai auga gerai, kai kaimynystėje būna pasodinta morkų, svogūnų. Salierams kaip draugai labai tinka pomidorai. Gera yra mairūnų ir morkų, nasturčių ir vaismedžių, petražolių ir ridikėlių, šalavijų ir pupelių, ramunėlių ir kopūstų kaimynystė.

  Vandens telkinys – ne tik patrauklus sodo akcentas, bet ir jo ašis. Čia prieglobstį randa ne vienas laukinis gyvūnas, kuris kitu atveju net neužklystų. Pirmiausia apsigyvena laumžirgiai, vandenyje plaukiojantys vabzdžiai. Po to pasirodo varlės, tritonai. Pastarieji, nors veisiasi įvairaus dydžio ir būklės kūdrose, ypač mėgsta tas vietas, kuriose gausu vandens augalijos, ir vengia upių, upelių.

  Netaisyklingo tvenkinio kraštai lengvai prieinami gyvūnams, ir jie jį mėgs labiau nei taisyklingą ir sunkiai pasiekiamą. Pavyzdžiui, prie tvenkinio, kurio gylis neviršija 10 cm, malšinti troškulio skris sparnuočiai. Natūralią žalią oazę sudarys vietiniai augalai: vilkdalgis (Iris), ajeras (Acorus), viksva (Carex), nendrė (Phragmites), meldas (Schoenoplectus) ir kt. Tačiau krantuose neprisodinkite per daug dekoratyvinių žolynų. Juos būtinai derinkite su laukiniais, kad tvenkinio prieigos atrodytų kuo natūraliau.

  Pasisėkite bent nedidelę lauko gėlių pievelę. Jums nereikės įdėti daug darbo ir lėšų. Parinkite vieną plotelį, geriau lygesnį, ir gegužės arba rugpjūčio mėnesį ten išbarstykite laukinių augalų sėklas. Jas atsargiai užžerkite grėbliu, lengvai prispauskite ir paliekite. Standartinį žolių sėklų mišinį žydinčioms vejoms galite papildyti savo mėgstamų augalų sėklomis, atsižvelgdami į dirvos tipą. Pasidairykite po apylinkes ir išsiaiškinkite, kokie augalai ten žydi, prisirinkite jų sėklų. Tiks ir rugiagėlių (Centaurea cyanus), medetkų (Calendula), ešolcijų (Eschscholtzia), kraujažolių (Achillea), paprastų aguonų (Papaver) sėklytės. Viena kita turėtų sudygti.

  Populiarus paprastas variantas – nušienautoje tradicinėje vejoje įkurdintas aukštos natūralios pievos gabalas, kur siūbuoja lauko gėlės. Kitas variantas – tolumoje šnara aukšta žolė su lauko gėlėmis, o prie namų žaliuoja tvarkingiau nušienauta pievelė. Beje, laukinės pievos plotelius patariama įveisti atokesnėse, o ne gerai matomose sodo vietose, tuomet gyvūnai lankysis netrukdomi ir noriai.

  Nukirstas medžių ir krūmų šakas sodininkai kartais smulkina ir naudoja kompostui arba kaip mulčią, bet dažniausiai išmeta arba sudegina. Iš tiesų niekas netrukdo medžio atliekų naudoti minėtiems tikslams, bet jos dera ir gamtiniame sode. Rekomenduojama dalį šakelių atidėti, o vėliau nuošaliame kampelyje iš jų padaryti „namelius“ naudingiems gyviams (pavyzdžiui, varlėms, rupūžėms, ežiukams) pasislėpti. Ant medžių, tvorų pakabinkite molinių vazonų ir juos prikimškite šieno, medienos plaušų. Ten dieną slėpsis įvairiausi vabzdžiai. Pavyzdžiui, vazonuose apsigyvenusios auslindos naktį išeis į sodą medžioti amarų.

  Medinės tvoros apie sklypą ir žemi pinučiai gėlynuose, aplink daržoves skleidžia natūralumo kerus. Ypač gražiai jie atrodo apaugę įvairiausiais vijokliais: kvapiaisiais pelėžirniais, apyniais ir kt. Tiesa, šie statiniai neilgaamžiai. Šakeles nuo greito puvimo šiek tiek apsaugo žievė, tad bent porą metų jos greičiausiai tarnaus. Klasikiniai pinučiai pinami iš lazdynų, gluosnių vytelių.

  Takeliai gamtiniame sode gali būti tiek tiesūs, tiek vingiuoti. Svarbiausia jų nenušienauti per trumpai ir per daug tiksliai geometriškai. Tegul apvadai būna apsodinti gėlėmis, viliojančiomis drugius, arba krūmais, maitinančiais uogomis paukščius. Žingsniuodami takais galėsite tyrinėti aplinką.

  Jeigu sklypas yra šlaite? Naudodami akmenis galite suformuoti nedidelę nuokalnę. Tokia vieta priglaus daugybę augalų ir patiks alpinariumų mėgėjams. Neformaliam gamtiniam sodui labiau nei tiesios akmeninės sienelės tiks akmenų lysvelės, pereinančios į pievelę. Be to, natūraliau nei mūrytos betoninės sienos atrodo vienas ant kito paprastai sudėti akmenys, tik reikalingas tvirtas pagrindas. Tiesa, alpinis sodo kampelis bus nenatūralus, jeigu per jį eis tiesus takas. Tegul jis vingiuoja – bus erdviau ir lengviau kopti.

  Žalias stogas mus supančiai gamtai grąžina dalelę jos pačios. Tai ne tik puikus estetinis vaizdas. Ant augalais apželdinto garažo, pavėsinės, ūkinio pastato, šiukšlių konteinerių stogų mielai tūps paukščiai. Žaliuojantys stogai sulaiko iki 70 % lietaus vandens, kuris vėliau grąžinamas į atmosferą. Be to, jie absorbuoja dulkes ir anglies dioksidą, gerina mikroklimatą.

  Pastato stogą visiškai ar iš dalies dengia dirvožemis su augalija. Juos skiria tik nepralaidi (hidroizoliacinė) danga. Vietoj dirvožemio galima naudoti kitokį substratą. Atsižvelgiant į stogo savybes, substrato storį ir kitas ypatybes, augalija gali būti minimali – samanos ir žolynai.

  Prie kraštovaizdžiui būdingų gėlių derinamos sodo medžių, krūmų grupės. Žinoma, jeigu įmanoma. Gamtiniame sode netinka augalai taisyklingomis geometrinėmis lajomis, karpytos figūros. Geriau pasisodinkite nekarpomų krūmų ir medelių: paprastąjį (Sorbus aucuparia) ir naminį (S. domestica) šermukšnius, šeivamedį (Sambucus), paprastąjį erškėtį (Rosa canina), paprastąjį putiną (Viburnum opulus), gudobelių (Crataegus), medlievą (Amelanchier), šaltalankį (Hippophae), lazdyną (Corylus), sedulą (Cornus), paprastąją avietę (Rubus idaeus), gervuogę (R. fruticosus) ir kt.

  O kaipgi spygliuočiai? Jeigu jie auga šalia esančiame miške, tiks ir sodyboje, ypač su juo besiribojančioje pusėje arba plote. Geriausiai derės eglės, kėniai, kadagiai, pušys. Tačiau sodo griaučius turi sudaryti nekarpomi lapuočiai krūmai, pasipuošiantys įvairiaspalviais vaisiais.

  Gamtiniame sode visuomet yra gyvūnų. Ežiai, kirstukai, kurmiai sunaikina daug vabzdžių. Jie, kaip ir paukščiai, gina mus nuo žaladarių. Driežai, rupūžės naudingos daržams, nes maitinasi kirmėlėmis, šliužais, vabzdžiais. Bitės ir kamanės apdulkina augalus.

  Tad nebūtina klausti sodininko, sodybos savininko, ar jam patinka laukiniai gyvūnai. Atsakymas ir taip aiškus. Tiems žmonėms, kurie mėgsta „terliotis“ sode, patinka ir pažintys su gyvūnais. Reikia tik išmokti juos pastebėti.

Tekstas Airidos Dzimidavičiūtės