Gyvenimas sau ir kitiems
Važiuodamos dulkėtu keliu, Kelmės rajone, ieškojome sodybos, pasislėpusios miškuose. Vadovavomės aiškiais šeimininkės nurodymais, tad suradome lengvai. Pamačiusios kaldintus vartus, įsukome į kiemą, supratome, kad niekur iš miško nepabėgome, priešingai – atsidūrėme erdvėje, kurią supa ūksmingi medžiai. Sodyba įsikūrusi tikrame miške, kur nesijaučia ribų tarp namų valdos ir miško. Tačiau šiame namelyje kunkuliuoja gyvenimas, nors likimas susiklostė taip, kad Ramunė čia gyvena viena su vaikais. Ir kartais gyvenimas čia kelia tam tikrų iššūkių, tačiau šioje vietoje moteris atrado naujas veiklas, kurioms ją įkvėpė gamta.
Šimtametė sodyba
Anot sodybos šeimininkės Ramunės, šiai sodybai – 100 metų. Kai ją nusipirko, net nesuprato, kur slepiasi namelis, nes visa sodybos teritorija buvo apimta miško. „Kai atvažiavome čia, iki namo teko bristi. Tada ir prasidėjo nuolatinė kova su mišku už savo teritoriją. Vėliau likau viena tęsti šią kovą, tad kartais būna sudėtinga, bet vis tiek pasidarau tai, kas būtina“, – pasakoja moteris. Sodybos plotas apima 70 arų, tačiau naudingojo ploto jame gerokai mažiau, nes viską pasiglemžia miškas. Kiekvienais metais tenka įdėti nemažai pastangų, siekiant išlaikyti atkovotą teritoriją. Moteris pasakoja, kad tik neseniai pavyko sutvarkyti visus žemės dokumentus, nes sodybos ploto projekto sudarytojai net neįsivaizdavo, kaip pasikeitė sklypo teritorija per ilgus metus, nežinojo ir apie nemažą šeimininkų kaitą. Šeimininkė dalijasi, kad anksčiau čia ėjo kelias per sodybą, kurio jau senai nebeliko, taip pat nebuvo ir tokio miško, tad ruošiant projektą teko įrodinėti, kad situacija gerokai pasikeitusi. Ramunei teko dar kartą išsipirkti žemę iš valstybės. „Dabar, kai viskas jau mano, pradėjau visus užkaborius tvarkyti“, – juokiasi moteris. Namas anksčiau buvo dviejų galų, statytas prieškariu, o kaip čia gyveno buvę šeimininkai, Ramunė sako nežinanti. Vis dėlto iš ūkinio pastato dydžio spėja, kad greičiausiai jis priklausė pasiturintiems ūkininkams, nes anksčiau čia buvo tiesiog laukai.
Ramunė pasakoja, jog pati gimė Druskininkuose ir kurį laiką ten gyveno, bet keičiantis santvarkoms, prieš beveik 20 metų, nusprendė su šeima grįžti į rajoną, kuriame gyveno jos seneliai. Ieškodami sau tinkamos vietos ir rado šią sodybą. Kaip sako dabartinė sodybos šeimininkė, prieš 18 metų šį namą pavyko nusipirkti labai pigiai. Tad čia ir įsikūrė. Laikui bėgant atvažiuojantys svečiai vis pasakydavo, čia pas jus – kaip kurortas, tad moteriai kilo mintis, o kodėl gi nepadarius svečių namelio? Taip praėjusią vasarą prasidėjo senojo ūkinio pastato griovimo darbai. Šeimininkė, gyvenanti tvarumo principais, džiaugiasi, kad atsidaro žmonių, kuriems prireikė senų lentų, ir jos neatsidūrė krosnyje. Tačiau statybos – lėtas procesas, deja, viskas vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi, dar prisideda ir nepatogumai, pavyzdžiui, kyla klausimas, kur sandėliuoti pastate buvusius daiktus?
Rekonstrukcija
Sodybos šeimininkė dalinasi, kad įsigijus šį namą ilgai galvota, kaip jį atnaujinti, kad atitiktų šeimos poreikius. „Pasidarėme taip, kad būtų jauku“, – sako Ramunė. Kadangi namas buvo dviejų dalių, naujieji šeimininkai stengėsi išnaudoti visas namo erdves. Pirmiausiai pasididino svetainę, tam panaudojo tarp dviejų galų buvusį praėjimą, kur ankstesni šeimininkai sandėliuodavo daržoves. Taip svetainėje atsirado medinė siena, o durys tapo interjero akcentu. Už sienos atsirado vaikų kambarys, o buvusius stačius it kopėčios laiptus pakeitė patogesni, perkelti į patogesnę vietą.
Tekstas – Agnės Misiūnaitės-Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. vasario mėnesio numeryje.
