Jei sodyboje apsigyveno kiaunė…
Kiaunės – dažnai sutinkami gyvūnai, neretai jų žvitrios akys suspingsi ir sodybose. Žiūrėk, vieniems šiltinimo vatą palėpėje išdraskė, kitiems – vištas su viščiukais išpjovė. Kaip susitarti su šia nepageidaujama augintine?
Kiaunės – gražūs, gudrūs ir labai atsargūs kailiniai žvėreliai. Lietuvoje gyvena dvi jų rūšys: miškinė ir akmeninė, dar vadinama namine, kiaunės. Pastarosios pasipuošusios balta apykakle – dailiai baltuoja kaklo sritis, nuo žandų iki priekinių kojų. Akmeninės kiaunės gyvena miškuose, tačiau labiau mėgsta nemiškingus, uolėtus kalnų šlaitus, senas akmens laužyklas, sodus, apsigyvena ir miestų teritorijose. Aktyvios naktį, bet galima sutikti ir dieną. Maistas – graužikai, paukščiai, vabzdžiai, vaisiai, uogos. Puikiai gaudo žiurkes, tačiau bado prispirtos gali pulti naminius paukščius. Miškinė kiaunė, skirtingai nei akmeninė, ant kaklo, nuo žandų iki priekinių kojų, dabinasi šviesiai geltonu kailiuku. Likusi kailio dalis – ruda. Gyvena įvairaus dydžio, amžiaus ir rūšinės sudėties miškuose. Mėgsta brandžius medynus su aikštėmis, atželiančiomis kirtavietėmis. Skurdžiuose pušynuose retesnė. Veikli ištisus metus. Medžioja prieblandoje ir naktį. Dieną pasirodo tik poruodamasi. Apsigyvena medžių drevėse, voverių lizduose, pelėdoms skirtuose inkiluose, o poilsiauja arba grobį ėda plėšriųjų paukščių lizduose, žabų krūvose, po medžių šaknimis, kelmais, malkomis, rąstais.
Apie kiaunes ir vištas
Draugauti su kiaunėmis ar nedraugauti – kiekvienas sprendžia individualiai. Tačiau ar iš tikrųjų kiaunė padaro tiek jau daug žalos, kaip kartais girdime? Gal tiesiog nepamatuojame jos teikiamos naudos? Juk kai kurių sodybų šeimininkai akmeninių kiaunių draugija labiau džiaugiasi, nei skundžiasi. Pasirodo, ūkiniuose pastatuose jos puikiai išgaudo peles ir net žiurkes, su kuriomis ne dažnas katinas drįsta susikauti. Šie graužikai nėra įprastas ir dažnas kiaunių maistas, vis dėlto, jei nėra kitko, sėkmingai paskanauja ir šio. Paprastai, jei kiaunė nebadauja, ji medžioja atokiau nuo savo lizdo, neliečia netoliese esančių naminių paukščių, tačiau gali užpulti kaimynystėje esančios sodybos naminius sparnuočius. Kiek dažniau aukomis tampa viščiukai. Paprastai kiaunių grobiu vištos tampa tada, kai kiaunės atsiveda jauniklių (jų vadoje būna nuo 3 iki 8). Kailiniams gyvūnams tuo metu reikia daugiau maisto. Antras pavojingas etapas – laikas, kai kiaunė ima mokyti savo jauniklius medžioti. Štai tada gausios šeimynėlės grobiu gali tapti ir arčiausiai gyvenančios vištos. Jei sodyboje šios nekviestos augintinės – dažnos viešnios, pasirūpinkite vištų saugumu. Užsandarinkite visas skyles, nakčiai nepalikite pravirų durų ir langų; atverkite tik ryte.
Jei vištų neauginate, ir kiaunių nevaikykite. Tegul sau ramiai gaudo peles Jūsų sodyboje. Kiaunės daugiausiai apsigyvena tose sodybose, kurios yra arčiau miško, vienkiemiuose, atokesnėse gyvenvietės vietose.
Tekstas – Tomo Vaškevičiaus.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ birželio numeryje.
