Kaip išsirinkti sodybą?
Visiems iki gyvo kaulo įgrisęs karantinas ir jo pasekmės verčia mane šiek tiek kreivai šypsotis. Tarsi jau kadaise būčiau žinojusi, kad šitaip nutiks. Ne, nežinojau. Bet visada labai norėjau, kad sodybos VĖL atgimtų. Atgimtų ne išdarkytos, ne išniekintos, o išsaugotos. Su protinga pagarba buvusiems šeimininkams, su protu ir meile, atsargiai sutvarkytos.
Kai savo artimiesiems pranešėme perkantys sodybą, švelniausias komentaras buvo iškalbinga tyla ir tarsi tarp kitko įkelta nuoroda į prakutusio nekilnojamojo turto agento rašinėlį, kad sodybos – miręs reikalas, kad žmonės sukišo begales pinigų į niekam tikusius trobesius, ir viskas prapuolė.
Taip, tokių istorijų tikrai buvo, yra ir bus. Dabar – karantinas, artėjančios infliacijos nuojauta dažną skatina investuoti pinigus į tai, kas įperkama. Tačiau yra ir kita medalio pusė: žmonės pradėjo gyventi geriau, pradėjo norėti gyvenimo kokybės. O juk niekada gyvenimas nebuvo geresnis ir laisvesnis, kaip tada – vasaromis pas močiutę.
Žinios yra šviesa
Karantinas nemažai žmonių išmokė, kad ne tik IT srities specialistai gali kokybiškai dirbti nuotoliniu būdu. Tapo įmanomas geras darbas mieste ir kokybiškas poilsis name, kaime.
Esu vienos „Facebook“ grupės įkūrėja ir sumanytoja. Iš pradžių maniau, kad grupėje bus koks, na, penkiasdešimt žmonių, kur draugiškai, vienas kitą palaikydami, kursime ir remontuosime savo pirkinius, padėsime, patarsime. Dabar grupėje jau daugiau kaip 8000 narių, ir šis skaičius nuolat auga. Į grupę ateina žmonės, jau įsigiję ar planuojantys įsigyti sodybą, ieškantys žinių ir idėjų. Labiau už viską norėčiau, kad spėtume užaugti tiek, kad imtume gerbti senąsias sodybas anksčiau, nei jas nemokšiškai remontuodami sunaikinsime.
Meistrai mėgsta sakyti „žinios kainuoja“, aš rinkčiausi mintį „žinios yra šviesa“. Besidalindami savo patirtimi, mes tik tobulėjame. Nors bus kas purkštauja, tačiau aš jau matau teigiamų poslinkių senųjų sodybų renovacijos procese. Šiandien jos perkamos ir tvarkomos kur kas sąmoningiau nei prieš dešimtmetį. Vėl randasi meistrų, vyksta „Heritas“ parodos-seminarai, sodybos gražiąja prasme po truputį atgimsta.
Kodėl mes nusipirkome sodybą?
Istorija prasidėjo standartiškai. Gimus dukrai, labai norėjosi galimybės paleisti ją tiesiog ant žemės laisvai ropinėti, rankioti vabalus ir graužti žolių šaknis. Mieste tai nelabai įmanoma, o vienintelė švaresnė žolė buvo anytos kolektyvinis sodas. Viskas ten būtų gerai, tik nusičiaudėjus „Į sveikatą!“ palinki bent trys-keturi geranoriški kaimynai. Norėjosi erdvės. Pažintiniai takai – gerai, bet ne su kūdikio vežimėliu trečią kartą tuo pačiu taku nelabai norisi eiti.
Vieną vakarą vyras sako: „O gal perkame sodybą? Čia, prie Vilniaus, visai nieko tokia pasirodė.“ Savaitgalį išsiruošėme į apžiūrą ir… nesugebėjome jos rasti. Išmalėme visus keliukus aplink, ir vis kažkur ne ten.
Vis dėlto kažkas manyje sukirbėjo. Tai atrodė išeitis: nieko labai nedarysime, porą kartų metuose nusipjausime žolę, jei dar koks sodas bus, namas nuo lietaus pasislėpti, šašlykų prasikepsime ir grįšime. Taip buvo nustatyti pagrindiniai paieškos kriterijai: namas, sodas ir įkandama kaina.
Aspektai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Kai pradėjome paieškas, perskaičiau visus tuo metu atrastus straipsnius, kuriuose buvo patariama, kaip išsirinkti sodybą. Dauguma buvo neaiškūs reklaminiai straipsneliai, viena stambaus statytojo nuomonė, kad geriausia pirkti jo statytus butus, arba vertimai iš užsienio spaudos. Aiškiau nepasidarė. Vis dėlto patirtis daro savo: dažniausiai minimus kriterijus dauguma sodybiečių galėtų savaip sukritikuoti…
Tekstas ir nuotraukos – Gretos Grinkienės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. birželio mėnesio numeryje.
