Lauko krosnys. I dalis

Nors žmogaus buityje vis mažiau yra malkų, jos vis mažiau naudojamos tiek maisto gamybai, tiek namų šildymui, noras kurti ir mėgautis ugnimi niekur nedingo. Todėl namuose neturėdami židinio, renkamės bent kažkokį ugnies šaltinį turėti šalia namų – terasoje, lauke.

Pastebėjome, kad kasmet vis labiau populiarėja lauko krosnys, gamyklinės kepsninės ir pavienės plytų mūro krosnys. Žmonės iš naujo atranda maisto gaminimo krosnyje privalumus ir atrakcijas. Tokios krosnys – puikus sprendimas, norint gerai pailsėti lauke ruošiant įvairiausius patiekalus. Be to, jos gali būti naudojamos praktiškesnėms užduotims – konservuoti vaisius ir uogas bei daržoves, rūkyti gaminius, džiovinti grybus, žoleles ir vaisius. Ir visa tai pasidarysite be jokių komunalinių išlaidų.

Vis daugiau lauko krosnių statosi žmonės, gyvenantys užmiestyje. Tačiau prieš pradedant planuoti krosnių ansamblį ir domėtis jo kaina, verta pasidomėti, kokios įmanomos lauko kompleksų variacijos ir kokių Jums reikia labiausiai. Maisto gamybos krosnių kompleksas yra daromas iš pavienių krosnių, kurias galima kombinuoti tarpusavyje. Pilnas lauko kompleksas gali turėti: kepsninę; virimo, kazaninę krosnį; orkaitę; karšto ir šalto rūkymo rūkyklas, duonkepę (rusišką arba itališką); tandyrą; džiovyklą; šiltą suolą. Taip pat galima papildyti tokiomis pagalbinėmis konstrukcijomis, kaip darbo stalas, virtuvės reikmenų spintelės, kriauklė ar malkinė.

Lauko krosnių rūšys

Paprasta lauko viryklė

Tai – klasikinė krosnelė su kaitlente, kuri gali būti su arba be orkaitės. Tokios konstrukcijos krosnis nėra labai sunkiai sumeistraujama – ją gali sumūryti ir nepatyręs meistras ar nagingas šeimininkas, turintis šiek tiek žinių apie pagrindines krosnies konstrukcijas, skiedinio paruošimą ir plytų mūrijimo taisykles. Paprasta lauko viryklė yra nedidelio dydžio – paprastai ne ką didesnė už kaitlentę. Įrengiama apie metrą virš žemės, taikant standartinį dydį, kadangi visos elektrinės ir dujinės viryklės yra apie 90 cm aukščio. Ši krosnis viena pati yra labai nedidelė, tad dažniausiai statoma ir kombinuojama greta kitų komplekso krosnių. Viryklę dažniausiai renkasi plovo mėgėjai, kadangi su ja galima naudoti kazaną. Taip pat ji reikalinga žmonėms, kurie nori šalto rūkymo rūkyklos. Statydami rūkyklą kartu su virykle, turime jau 3 skirtingus maisto gaminimo būdus.

Lauko kepsninė – barbekiu

Tai – viena iš populiariausių lauko krosnių. Visi, kurie mėgsta keptą mėsą, žuvį, daržoves ir kitas gėrybes, pirmenybę teikia būtent šiam įrenginiui. Tikriausiai visi sutiksime, kad daugiausia įtakos tam turėjo Amerikos barbekiu kultūra, pradėjusi plisti 1950-aisiais, kai Čikagos suvirintojas George’as Stephen’as paeksperimentavo su savo sena kepsnine ir išrado šiuolaikinį grilį. Yra duomenų, kad pirmąsias kepsnines jis suvirino iš metalinio jūros plūduro: supjaustė jį į dvi dalis ir dugne išgręžė keletą skylių, kad pagerintų oro cirkuliaciją. Po kurio laiko buvo pridėtas trikojis. Išradimas iškart išpopuliarėjo tarp jo draugų ir netrukus užkariavo ne tik visą Ameriką, bet ir išplito po kitas šalis. Mūsuose populiarios vadinamosios barbekinės / šašlykinės pavadinimo ištakos, kaip manoma, atėjusios iš vienos Afrikos salos, kurioje gyventojai naudojo panašų mėsos kepimo būdą. Jis buvo vadinamas „Barbacoas“ ir pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas 1553 m. Ispanijoje. Kepimo būdas atrodė taip: surenkamos žalio tropinio medžio šakos; joms nepilnai sudegus, ant lėtai degančių anglių, verdama mėsa. Kepdami vietiniai gyventojai klodavo šakas grotelėmis ir ant jų padėdavo maisto. Taip buvo pastebėta, kad patiekalas įgauna dūmų aromatą. Jų kultūroje taip pat buvo manoma, kad dūmų kvapas išstumia piktąsias dvasias, o kepintos mėsos kvapas atstumia laukinius gyvūnus. Dar spėliojama, kad barbekiu terminas kilo iš prancūziškų žodžių derinio „barbe a gueue“, reiškiančio „nuo barzdos iki uodegos“. Iš tiesų juokingas posakis gali būti paaiškintas tuo, kad prancūzai tais laikais ant ugnies kepė mėsą su visomis skerdienomis, lieka tik įsivaizduoti, kokia buvo didžiausia tada naudota kepsninė, kuri turbūt tiesiogiai priklausė nuo paties grobio…

Tekstas ir nuotraukos – Luko Rimeikos, Mariaus Babraičio.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. balandžio mėnesio numeryje.