Lėtesnio gyvenimo beieškant. I dalis
Jau ne vienerius metus ar net dešimtmečius žmonės iš miestų migruoja į kaimus ar viensėdžius. Per paskutinius porą metų šis procesas gerokai suintensyvėjo. Pandemija, karantinas tai tik paspartino. Tenka konsultuoti nemažai naujų savininkų, įsigijusių / paveldėjusių senas sodybas ir galvojančių, ką daryti toliau.
Karantinas apvertė visus planus – daug žmonių patraukė į sodybas. Kad toks žingsnis nebūtų tik spontaniškas veiksmas, vertėtų viską gerai apgalvoti. Ilgą laiką stovėjusios apleistos senos sodybos, kuriose laikas sustojęs prieš dvidešimt, trisdešimt ar daugiau metų, tikrai nebus lengvas pasivaikščiojimas. Ten nerasite daugelio mums jau suprantamų ir įprastų patogumų. Juos teks įsidiegti, jei tam kyla poreikis, arba išmokti gyventi kiek kitaip. Lėčiau, arčiau gamtos. Žmonės, jau gyvenantys ar leidžiantys daug laiko sodybose, būtent tai ir pabrėžia – lėtesnį gyvenimą.
Bet kuriuo atveju, sodybos atnaujinimas ir sutvarkymas pareikalaus ir laiko, ir pinigų. Vis dėlto sėdėti prie šulinio po riešutu, slepiantis nuo vasaros kaitros, yra maloniau, nei visą dieną praleisti daugiabutyje, ant betono, ir išeiti pakvėpuoti į balkoną pietų pusėje. Mintys apie nuosavą sodybą gali ir nepaleisti, bet pamąstyti, kokie iššūkiai ir nuotykiai laukia, tikrai verta.
Keli patarimai, kurie galbūt padės realiau įvertinti būsimas investicijas ir išvengti nenumatytų išlaidų, ir pagalvoti – ar jau tikrai taip noriu į kaimą?
Konsultacija prieš pirkimą
Esminė klaida, kurią daro dažnas pirkėjas, neturintis kompetencijos įvertinti nekilnojamąjį turtą, – perka seną sodybą be konsultacijos. Dažnai sulaukiame skambučių, ir pokalbis prasideda taip: „Nusipirkome sodybą…“ Kiek rečiau sulaukiame pasvarstymo: „Norime pirkti sodybą…“ Jei biudžetas neriboja, galima sau leisti tokią avantiūrą ir pirkti bet ką. Jei mėgstate ekonomiją, verta konsultuotis. Ir konsultuotis su įvairių sričių specialistais. Dažnu atveju iš visos sodybos lieka tik graži vieta, nors mokėjote ir už pastatus. Idealus variantas – susirasti rąstinius namus restauruojančius meistrus, kurie išmano šį amatą ir gali įvertinti, kokie darbai laukia seno trobesio, pasiūlyti sprendimų, duoti patarimų. Arba susirasti žmones, kurie jau perėjo šį kelią ir atnaujino savo sodybą. Jie tikrai turi ką papasakoti. Jų kelias buvo ilgas ir spalvotas, ir jis vis dar tęsiasi. Esu prisiklausęs įvairių istorijų, kodėl žmonės įsigijo būtent šį namą. Daugeliu atvejų tai – romantizavimas su polėkiu, be aiškios vizijos ir plano. Konsultacija padės rasti racionalių argumentų ir sprendimų šalia emocinio pagrindo. Iš pradžių viskas atrodo paprasta, bet kuo toliau į mišką… Beje, miško prireiks.
Privažiavimas. Lokacija
Atkreiptinas dėmesys ir į sodybos lokaciją. Įsivertinkite, ar lengvai atvažiuosite į savo sodybą kada panorėję – žiemą ar lietingą pavasarį, o kaip rudenį? Dažnai įsigijus sodybą su sudėtingu privažiavimu vėliau tenka įsigyti ir didesnio pravažumo automobilį (kas ne visada būna planuota) ar tvarkyti privažiavimą. Dažniausiai tenka atlikti abu veiksmus. Žiemą kartais reikia ne tik pravažaus automobilio, bet ir kaimyno su traktoriumi. Taip pat reikia pagalvoti, kaip sunkiasvoriu transportu bus pristatomos statybinės medžiagos (jei bus vystomos statybos), kaip privažiuos kitas serviso paslaugas teikiantis transportas (kurjeris, komunalinės paslaugos, kitos tarnybos). Ar planuojate visą laiką važiuoti kokį puskilometrį pasitikti? Toks, atrodytų, nereikšmingas dalykas kaip kelias, kuris gali nebūti sodybos dalimi, kartais praryja reikšmingą dalį biudžeto, skirto remontui ar statyboms. Bet jei ieškote atokaus kampelio pasaulio pakraštyje, tai gali būti pasirinkimas. Kažkam minusai gali virsti pliusais.
Tekstas – Daliaus Kugrėno. Nuotrauka – Pexels.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. kovo mėnesio numeryje.
