Namas kaip paveikslas
Įsivaizduokite, kad išsiruošiate į parduodamų sodybų apžiūros ekskursiją, o iš jos grįžtate… nusipirkę sodybą. Būtent taip nutiko Ritai Kosmauskienei, kuri vieną dieną su savo draugu nusprendė kelionę prie jūros iškeisti į sodybų apžiūros ekskursiją.
Rita – menininkė. Kažkada scenografiją studijavusi moteris dabar dirba Panevėžio muzikiniame teatre, taip pat kuria muziejines ekspozicijas, dirba su grafiniu dizainu, maketuoja. Jos širdies draugas Melas – keramikas. Dvi meniškos asmenybės dabar vis dažniau kuria ir gyvena neplanuotai įsigytoje sodyboje Papalčių kaime, Krekenavos seniūnijoje.
Netikėtas pirkinys
„Nieko ypatingo mano sodyboje nėra – aš nei sodininkė, nei daržininkė, kas auga, tas auga, kaip nori, taip auga, o aš gyvenu savo malonumui. Aš visiška miestietė, net vaikystėje neturėjau kaimo, seneliai buvo miesto inteligentai. Mano tėvai irgi gyveno bute, bet, kiek save prisimenu, mes vis keliaudavome. Tad kaimas man buvo toks: palapinė, kelios kuprinės ir nuolatinės kelionės įvairiausiu transportu“, – pradeda pasakoti Rita. Kaip jau minėjome, šis pirkinys buvo neplanuotas – ne tik patiems šeimininkams, bet ir jų draugams. „Radome šią sodybą netikėtai, iš tikrųjų net neplanavome jos pirkti. Mes tiesiog važinėjome po sodybas, kaip ekskursijoje. Melui vieną dieną pasiūliau važiuoti prie jūros arba apvažiuoti aplink Panevėžį skelbimuose parduodamas sodybas, jas tiesiog apžiūrėti.Tai turėjo būti tiesiog turistinė atrakcija. Melas jūros nemėgsta, tad, aišku, išsirinko važinėjimą po sodybas. Bevažinėdami nusprendėme pirkti! Daug draugų turėjo sodybas, lankydavau juos ir skelbdavau, kad man savo nereikia. Todėl visi labai nustebo“, –šypsosi moteris.
Sodyba įsigyta 2013 metais. Prieš tai dešimt metų niekas joje negyveno. Pasak Ritos, pats namas, laimei, buvo labai geros būklės. Nusipirkę sodybą, rugsėjo mėnesį, naujakuriai dar tų pačių metų rudenį įsivedė vandenį ir įsirengė tualetą. Tai buvo prioritetiniai darbai. Per žiemą susiremontavo namo vidų. „Vietiniai meistrai padėjo nulupti tuos 80-šimt sluoksnių tapetų, po kuriais dar ir stalininių laikraščių radome. Matyt, remontai šiame name buvo pradėti daryti kokiais 1950-tais metais. Visi draugai stebėjosi, kaip mes čia taip greitai net tualetą namuose pasidarėme. Daug ilgiau aplinką tvarkėme – kol tas žemes įsisavinome, dilgėlynus išnaikinome“, – pasakoja Rita. Kiek vėliau naujieji šeimininkai sodyboje pasikeitė stogą,kartu įrengdami ir antrą aukštą: lig tol antrame aukšte gulėjo tik spaliai, o šviesa sklido į vidų pro mažučius langiukus. Dabar antrame aukšte – du miegamieji, mergaičių ir berniukų. Pasak moters, vasaros metu antrame aukšte karšta, bet vis tiek jo prireikia svečiams. Rita prisimena, kad pirmąkart įėjus į namelį nustebino tvarkingas namo vidus. Tvarkingai stovėjo visi baldai, daiktai, spintose kabojo bobutės rūbeliai. „Daugumos daiktų neišmečiau, viską išsaugojau. Susidraugavau su vietiniais, ir visus remontus man vietiniai darė. Reikia su žmonėmis draugauti ir darbo jiems duoti. Už upelio iš karto – visas kaimas, tik mūsų sodyba tokia atokesnė. Mūsų sodyba –pusiau vienkiemis“, – pasakoja moteris.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. sausio mėnesio numeryje.
