Sodybos rekonstrukcija – kelionė, kurios nepakartosi
Mažosios Kuosinės kaime, Vilniaus rajone, gyvenantys Roma ir Marius sako, kad tuomet, kai jie pradėjo renovuoti įsigytą sodybą, vietiniai tik galvas kraipė ir stebėjosi sakydami: „Geriau jau griaukite ir statykite naują, nepavyks jums patiems namo atnaujinti.“ Vis dėlto noras žengti nepažįstamais keliais buvo toks stiprus, kad naujieji sodybos šeimininkai iš pradžių tiesiog palapinėje šalia namo apsigyveno ir neatsisakė idėjos čia įsikurti ir gyventi.
„Mes gyvename Mažosios Kuosinės kaime, jau beveik jo pakraštyje. Mūsų kaimas tęsiasi apie tris kilometrus, sodybos jame retai išsibarsčiusios. Čia praktiškai nėra kaimynystės tvora su tvora. Kaime nerasite priemiesčiui būdingų namų, visur tokios senos medinės trobos, vienur geriau, kitur prasčiau prižiūrimos. Tas mums labai patiko. Ir dar mums patiko, kad į čia kol kas masiškai nepersikrausto miestiečiai“, – ima pasakoti Marius.
Šalia sodybos vinguriuojančio Kuosinės upelio slėnyje yra įsikūrę net šeši kaimai, kurių varduose yra žodis Kuosinė – Kuosinė, Kuosinė I, Kuosinė II, Kuosinė III, Mažoji Kuosinė ir Didžioji Kuosinė. Ši teritorija visai arti Baltarusijos sienos, netoli Šumsko, arti Medininkų. „Pats upelis prie mūsų labai apdžiūva, dėl to tikrai gaila. Kai kurie vietiniai žmonės jame vis dar rūbus skalbia, tai jiems tragedija, kai vandens upelyje mažai. Kaimynai itin greitai mus priėmė į savo bendruomenę, palaikome santykius, nuolat bendraujame, vieni kitiems, kuo tik galime, padedame. Mes čia penkta vasara ir keturios žiemos. Ir dabar jau suprantame, kad įsiliejome į šią bendruomenę, ir mums kuo toliau, tuo labiau čia ima patikti“, – sako Marius.
Iš pradžių vadintas „senu puvėku“
Roma ir Marius – vilniečiai. Pradžioje jų namai buvo Perkūnkiemyje esantis butas. Kadangi abu yra aktyvūs keliautojai po kalnus, pabuvoję ir Užpoliarėje, ir Grenlandijoje, ir daug kur kitur, taip pat pražygiavę ir Lietuvą skersai bei išilgai, tai jiems šis butas buvo labiau prieglobstis, vėliau pradėjęs juos tiesiog slėgti. „Aš bandžiau prisiminti, kada gi mes šią sodybą nusipirkome, ir suskaičiavau, kad 2013 m. pabaigoje. Kai supratome, kad bute mums būti jau nebepatinka, atradome naują pomėgį. Pradėjome žiūrinėti parduodamų sodybų skelbimus, tuomet važiuodavome jas apžiūrėti. Palaipsniui supratome, kad imame svajoti apie kažką savo. Iš pradžių sakėme, kad nusipirksime sklypą ir pasistatysime namą ECO stiliumi. Stebėdami skelbimus, nežiūrėjome į Trakų pusę, nežiūrėjome į Nemenčinės pusę, kur dabar kraustosi dauguma miestiečių, mes žvelgėme į Medininkus. Vieną dieną atsirado skelbimas, kuriame pamatėme seno, bet gražaus namo nuotrauką. Nuvažiavę radome sodybą, kurioje niekas negyveno jau 15 metų, namas buvo paskendęs žolėse“, – pasakoja sodybos šeimininkas. Naujakuriai prisimena, kad sodybos namo stogas buvo visai kiauras, todėl namo sienos daugelyje vietų jau buvo sutrūnijusios. Pats namas buvo labai apleistas. Tačiau tai naujakurių neišgąsdino, jiems svarbiausia buvo namus supanti gamta, sklypas prie upelio. „Mes turėjome konkretų biudžetą, į kurį turėjome įtilpti. Atvažiavę čia radome namą žolėse, jis buvo visiškai apleistas. Sodybos reljefas nelygus. Sklypas eina tokia nuokalne, tai mes užlipome į aukštesnę vietą, sėdėjome ir mąstėme, ką mums daryti. Fantazavome, dėliojome pliusus ir minusus. Apžiūrėję trobą atidžiau, supratome, kad ją tikriausiai turėsime griauti, dėl to dar su šeimininkais dėl kainos derėjomės. Tada jie prašė per daug už tai, ką mes čia radome. Po kelių mėnesių kainą nuleido, o mes apsidžiaugę nusipirkome. Antras pirkinys šiai sodybai buvo paprastas kaimiškas dalgis – juo pradėjau šienauti šabakštynus. Tiesa, dėliojant pliusus ir minusus, pats namukas neįėjo niekur, nes planavome jį griauti. Žiūrėjome, ar vieta mums tinka, ar aplinka tinka, kaip kaimynai, o vietoje namuko planavome kažką kito statyti. Tačiau įvyko lūžis, ėmėme ir permąstėme visą scenarijų iš naujo“, – prisiminimais dalinasi Marius.
Dabar, sėdėdami prie stalo ir vartydami nedidelį nuotraukų albumą, kuriame sudėtos pačios pirmosios sodybos nuotraukos, šeimininkai šypsodamiesi prisimena, kaip čia viskas buvo apleista, kad pradžioje šį namą jie vadino tiesiog „senu puvėku“. Žiūrėdami ima pasakoti, ko ėmėsi pirmiausia: „Kai nusprendėme namą vis dėlto išsaugoti, ėmėmės darbo: nugriovėme stogą (jis buvo dengtas skiedromis, o ant jų uždėtas šiferis), tvarkėme sienas ir 95 proc. viso darbo pasidarėme patys. Buvome nusistatę prioritetines sritis: kad vanduo atsirastų, elektra, vėliau komforto zona name. Juk dirbome abu biuruose, turėjome kažkur nusiprausti. Taip, statybų metu, buvo ir ašarų, buvo sunku, upelyje maudydavomės, palapinėje gyvenome, ir po truputį dirbome. Iš tikrųjų prieš mus buvę sodybos šeimininkai čia gyveno be vandens, jie net šulinio neturėjo. Gyvuliams vandenį iš upelio semdavo, o gerti ir maistui vandens prašydavo iš kaimynų. Kiek žinome iš vietinių pasakojimų – šiame name gyveno 10 žmonių. Virtuvėje glaudėsi šešiese, kambaryje – keturiese.“
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. rugpjūčio mėnesio numeryje.
