Stogai ir jų ypatumai Mažojoje Lietuvoje

Turėti stogą, visomis prasmėmis, yra gerai. Ar tai būtų namo stogas, ar pastogė, kur galima laikinai prisiglausti, ar tiesiog apsauga ir gynyba plačiausia prasme. Stogas yra vienas iš svarbiausių namo elementų, dažnai lyginamas su kepure – kaip laikmečio ir socialinio statuso ženklu žmogui. Ne veltui sakoma – „pagal žmogų ir kepurė“: žvelgiant į stogą taip pat galima daug pasakyti apie namo šeimininką ar laiko madas.

Seniausia stogo konstrukcija Lietuvoje

Stogų formos keitėsi priklausomai nuo statybos laikotarpio, vietos ir pastato paskirties. Kuo reikšmingesnis pastatas, tuo prašmatnesnis buvo jo stogas. Ypač išraiškingi – baroko laikotarpio (1600–1770 m.) bažnyčių, klebonijų, sinagogų ar dvarų stogai. Klasicizme jie darėsi paprastesni, lėkštesni, dėmesys krypo į kitą pastato elementą – portiką, atvirą prieangį su kolonomis. Dar vėliau labiau vertinta ne stogo forma ar jo puošmenys, bet patvarumas ir ilgaamžiškumas, ypač – atsparumas ugniai, nes dažni gaisrai buvo itin pražūtingi sparčiai besiplečiantiems miestams ir miesteliams.

Kaimų ir miestelių pastatų stogai buvo paprastesni, bet Lietuvos etnografiniuose regionuose vyravo gana skirtingos formos ir konstrukcijos. Stogų įvairovė atsirado dėl nevienodos ūkio pažangos ir gretimų kraštų įtakos. Vakarų Lietuvoje sparčiau buvo įdiegiamos naujovės, pažangūs statybos būdai, Rytų Lietuvoje pokyčiai buvo lėtesni, išliko senesnės statybos tradicijos ir konstrukcijos. Būtent konstrukciniai ypatumai ir lėmė regioninius savitumus. Lietuvoje paplitę skirtingi – pėdiniai, sijiniai ir gegniniai stogai. Rytų Lietuvoje galima aptikti visų tipų stogus, Vakarų Lietuvoje – tik gegninius.

Patys seniausi, archaiškos konstrukcijos pėdiniai stogai išliko tik aukštaičių klojimuose. Juose stogą remia į žemę įkasti masyvūs stulpai – pėdžios. Gegnes laiko ant pėdžių uždėtas kraiginis rąstas – permetė. Neabejotinai ši konstrukcija seniausia ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės Rytų Europoje. Vakarų Lietuvoje ji išnyko anksčiausiai, nors dar XIX a. buvo aptinkama ir Prūsijoje.

Naudota eglės žievės danga

Aukštaičių ir dzūkų svirnuose išliko įdomūs rąstų stogai su vadinamuoju „pavalu“. Tai – „užskliaustas rentinys“ (nuožulni sienos tąsa), ant kurio klojama danga. Archeologų rasti senosios Palangos gyvenvietėje nedideli pastatai galėjo būti analogiškos konstrukcijos, dengti malksnomis, eglės žieve arba apiplūkiami moliu ir apdedami velėna. XVI−XVII a. šaltiniuose aprašyti dvarų trobesių stogai dengti lentomis, skalomis (dranyčiomis), malksnomis (gontais), rąsteliais ir eglių luoba. Kartais pastatai turėjo dvigubą dangą: apačioje – eglių luoba, ant jos – šiaudai, skalos arba lentos. Į šiuos panašūs ir senoviški skandinavų stogai, dengiami septyniomis eilėmis beržo tošies, ant jos – lentomis.

Ilgainiui plačiai naudotą eglių maukną, skalas keitė naujos, parankesnės medžiagos: šiaudai, nendrės, čerpės. Naujovės buvo inspiruojamos ir valstybės nurodymuose, pavyzdžiui, 1604 m. Karaliaučiuje išleistoje instrukcijoje pažymėta, kad lietuviškų namų ir dūminių pirkių stogams sunaudojama daug eglių žievės, dėl to padaroma didelė žala miškams. Liepta minėtus trobesius dengti moliu arba skiedromis. Nepaisant instrukcijų, žemaičių trobesiuose dar ir XIX a. sandarumo ir priešgaisriniais sumetimais naudota eglių žievės danga.

Tekstas ir nuotraukos – dr. Rasos Bertašiūtės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. sausio mėnesio numeryje.