Rąstinio namo šiltinimas

Mados statybose dažniausiai gimsta dėl statytojų žinių trūkumo, atkaklių pardavėjų, ir tik labai retai – dėl tikrų profesionalų įtakos.

Įsigiję sodybą, mes visi norime paties geriausio rezultato. Žinių nėra, laiko domėtis trūksta, tad lieka du keliai:

1. Klausinėji, kaip darė kaimynas, ką siūlo parduotuvės vadybininkai, tada kažkur per vidurį atrandi sau tinkamą būdą ir bandai tvarkytis.
2. Samdai meistrą ir tikiesi, kad jis turi reikiamos kompentecijos. Šiek tiek panašu į loteriją, kur garantijų laimėti nėra. Didelė meistro kaina dažniausiai rezultato negarantuoja.

Rąstinio namo remontas reikalauja žinių, dėmesio ir šiek tiek laiko mąstymui. Ilgainiui supranti, kad rąstinį namą remontuoti nėra sudėtinga, tiesiog ne kiekvienas plačiai reklamuojamas modernus produktas tokiam namui tinkamas. Tai nėra blogai, veikiau priešingai. Laiko patikrinti dalykai turi savo vertę.

Sprendimų įvairovė

Mums apsisprendus gyventi kaime, namą buvo būtina apšiltinti. Aišku, galima vadovautis senovės išmintimi ir sakyti, kad jei šitiek metų žmonės gyveno nešiltintame name, kodėl ir dabar negalima? O jei dar ir miško gabaliuką turi, ir malkų užteks. Žinoma, galima, tik vargu, ar labai patiks. Malkų ruošimas, nuolatinis ugnies kūrenimas ir paryčiais kibire užšąlantis vanduo gal skamba romantiškai, bet ne ilgiau kelių dienų. Esame pernelyg išlepę, vargu ar nors vieną žiemą ištemptume su tokiais patogumais.

Kitas būdas – pigus, greitas ir paprastas. Bet kurioje statybinių prekių parduotuvėje prisiperkame nukainotų šiltinimo medžiagų ir, kaip jau sugalvojome, arba kiek jau tos medžiagos gavome, taip ir šiltiname. Pigu? Šiame etape – taip. Efektas bus? Taip, kažkiek laiko bus. Geras sprendimas? Ne.

Suprantu, kad būna gyvenime situacijų, kai žmogus turi rinktis pigesnį duonos kąsnį, o namas kiauras, tad renkiesi iš to, ką gali nusipirkti. Nesmerkiu tokių žmonių, tačiau jų pasirinkimas neturi būti pateikiamas kaip pavyzdys. Tiek žinių, tiek finansinis skurdas negali būti sektinu pavyzdžiu. Prisipažinsiu, mane prieš kurį laiką gerokai supykdė nacionalinis transliuotojas, parodęs, kaip šauniai gyvena kažkoks menininkas, kaip puikiai jis susitvarkė namą, visus plyšius užpurškęs sandarinimo putomis, ir kaip jam dabar gerai gyventi. Čia jau yra blogai: šiltinimo klaidos neturėtų būti viešai afišuojamos kaip norma. Tuomet negali stebėtis, matydamas dirbančią brigadą, visus pakeistus rąstus sandarinančią tomis pačiomis putomis. Atrodo klaikiai. Namas dabar apkaltas dailylentėmis, tad gyventojai dar negreitai pastebės, kas atsitiko. Pelėsiui ir grybui išplitus, vėl reikės lupti lauk dailylentes, keisti rąstus, o kur dar namuose atlikta apdaila. Pigu? Gal pradžioje ir buvo, bet ne paskui, taisant padarytas klaidas. Anksčiau ir grupėje nustebdavo, ginčydavosi – o tai kodėl negalima sandarinimo putomis? Negalima.

Medžiui reikia kvėpuoti

Sandarinimo putos turi panašumų su visomis gana agresyviai reklamuojamomis alfa, beta, gama putomis. Specialiai nekonkretizuoju – nenoriu išskirti nė vieno platintojo. Nesu nusiteikusi nė prieš vieną iš jų, tačiau rąstinių namų valdytojų rinka neturėtų būti jų sritis. Lietuvoje reklamos įstatymai tokie, kad vadybininkai jaučiasi nebaudžiami ir savo produkciją siūlo puolamuoju būdu. Tiktai paprieštaravus, kad jų produkcija netinkama medžiui, puola reikalauti įrodymų, kodėl netinkama (o ne atvirkščiai turėtų būti?), o elektroninį paštą užverčia sertifikatais kinų kalba arba nuotraukomis, kur išpurkštas koks nors gamyklinis sandėlys, iškaltas OSB plokštėmis. Tuomet man kyla klausimas, ar tokie pardavėjai apskritai žino, kas yra rąstinis namas, kas yra medis.

Su medžiu dirbantys profesionalai ir restauratoriai vieningai sutaria, kad „šiuolaikinės ir modernios šiltinamosios medžiagos“, kuriomis taip giriasi putų pardavėjai, netinkamos rąstinio namo šiltinimui. Medis tarsi apklijuojamas lipnia chemine medžiaga, neturi nei kaip išgarinti drėgmės, nei kaip judėti: belieka tik trūnyti, pūti. Tokiomis putomis apipurkšti namai Lietuvoje stovi dar tik keletą metų, tačiau specialistai jau dalijasi visiškai supūdytų sijų nuotraukomis. Putų purškėjai ir šiaip seno kirpimo blokinių namų inžininieriai mėgsta juoktis iš posakio apie „kvėpuojantį“ medį, tačiau kiekvienas sodyboje jaučiame, kad oras ten juda kitaip. Nepaisant seno, nevėdinto namo kvapo, ten oras, mikroklimatas visiškai kitoks. Medžiui reikia kvėpuoti, ir čia nėra jokios poezijos. Su tomis beta putomis medis tiesiog elementariai uždusinamas. Tai, kas tinka sandėlio angarui, netinka rąstiniam namui, ir čia visa fizika, chemija kartu sudėjus. Netinka.

Įsigyjant namą, man labiausiai patiko rąstinio namo mikroklimatas, jo „švara“, tad nesinorėjo nieko neaiškaus ir cheminio. Jei Jums vis dėlto norisi žengti koja kojon su moderniu pasauliu, kaip dažnai akcentuoja vadybininkai, labai siūlyčiau atkreipti dėmesį į putų sudėtį bei kas gamina sudedamąsias medžiagas. Man vienas specialistas aiškino, kad Amerikoje jau trisdešimt metų jomis šiltina namus, ir nieko. Nepatingėjau, susiradau jo minėtą firmą ir peržiūrėjau jos darbus. Taip, sena firma, šiltina angarus, sandėlius, garažus. Betoninės, metalinės konstrukcijos greitai padengiamos besipučiančia medžiaga. Fantastika būtų, jei ten būtų gyvenamasis namas, nors vienas. Tokių nuotraukų rasime tik Lietuvos, Lenkijos puslapiuose. Tos nuotraukos vėlgi nelabai ką įrodo. Suklaidintas klientas dar neįrodo tų putų kokybės ir tinkamumo rąstinio namo šiltinimui.

Tekstas ir nuotraukos – Gretos Grinkienės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. vasario mėnesio numeryje.