Tarp miesto ir kaimo
Sodybą, įsikūrusią šalia Kauno esančiame nedideliame kaime, pastebime tik įvažiavę į gyvenvietę. Pirmiausia akį patraukia iškelta plevėsuojanti vėliava ir iš kitų sklypų išsiskirianti sutvarkyta aplinka. Mus pasitinka praviri vartai ir atviros durys. Tik įžengus į kiemą, aplink esantys kaimo pastatai išnyksta, nes sodybos išbaigtumas ir įvairūs dekoro elementai prikausto dėmesį. Nesinori dairytis į šalis – tik grožėtis, stebėtis, semtis idėjų iš harmoningai šeimininkės sukurtos aplinkos. Regis, ši sodyba – vienas iš didžiausių ir mieliausių jos šeimininkės Skaistės Vaišnoraitės-Blusienės kūrinių, į kurį ji sudėjo daug širdies, išmonės ir laiko.
Kaimo norėjau visą gyvenimą
Nors sodyba įsikūrusi atokiau nuo miesto, už Kauno esančiame kaime, čia yra visa reikalinga infrastruktūra: parduotuvė, į miestą kursuojantys autobusai, net mokykla. Sklypas pirktas prieš maždaug 5 metus. Skaistė sako visą gyvenimą norėjusi kaimo, kol galų gale atėjo laikas, kai atsirado galimybė įsigyti šį sklypą. Kaina buvo nedidelė, kadangi pati vieta – tai buvę kaimo daržai, anksčiau išdalinti kaimo žmonėms, gyvenantiems daugiabučiuose. Šeimininkė pasakoja, kad prieš tai čia gyveno jos senelis, ir kartą, važiuodami su tėčiu, užklausė vietinių, gal kas žino, ar kas nors parduoda žemės sklypą. Vietinis gyventojas pirštu parodė „čia“! „Net neapžiūrėję skypo, tik apytikriai žinodami jo vietą, nuvažiavome pas tuos žmones ir susitarėme dėl pirkimo. Realiai tame sklype net nebuvo į ką žiūrėti – ten nebuvo įmanoma prieiti, net kelio nebuvo,“ – prisimena šeimininkė.
Pirmus metus naujieji sklypo savininkai valė sklypą: artimiausioje vietoje nukirpę metalinę tvorą, nuo ten ir pradėjo valyti, kirsti krūmynus, kad galėtų į savo sklypą bent įeiti. Antrus metus rovė medžius ir kelmus, o prieš kiek mažiau nei dvejetą metų prasidėjo namo statybos. Pradžioje naujieji sklypo savininkai ėmėsi statyti lentelinį namelį, kurį vėliau pavertė į visus metus gyvenamą namą – apšiltino, apkalė, pritaikė visiems metų laikams. Namelio plotas išėjo nedidelis, tik 76 m2, kadangi antras aukštas eina tik per pusę namo. Didesniam namui šeimininkai neturi poreikio – 3 asmenų šeimai čia visiškai pakanka vietos: „Juk tvarkytis reikia ir mieste, kur pastoviai gyvename, ir čia; tai buvo dar viena priežastis turėti nedidelį namą“, – sako Skaistė.
Skaistė seniai žinojo, kaip turi atrodyti namelis, žinojo, kad lubos bus aukštos. Moteris pati ant popieriaus lapo nusipiešė būsimą būstą, sužymėjo, kiek ir kokių turi būti langų, durų. Žinoma, vėliau architektas projektą perbraižė, šiek tiek pataisė techninius dalykus; ir prasidėjo statybos. Jei būtų buvę daugiau galimybių, ir tebūtų reikėję tik baksnoti pirštu statybininkams, šiems pildant visus pageidavimus, viskas tikriausiai būtų atrodę dar kitaip. Tačiau labai daug ką, tiksliau beveik viską, šiame name Skaistė su šeimynykščiais darė patys. Todėl iš karto reikėjo įsivertinti piniginės, darbo ir laiko sąnaudas. Pagrindinis „darbų vadovas“ ir vykdytojas buvo Skaistės tėtis, kartu nuo pat pradžių dirbo ir moters vyras, kuris išmoko daug ką pasidaryti pats.
Tekstas – Agnės Misiūnaitės-Virbalienės. Nuotraukos – Donato Dragūno ir iš asmeninio archyvo.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. birželio mėnesio numeryje.
