Skimija japoninė - Skimmia japonica
Daugiausia auginamos japoninės skimijos (Skimmia japonica) veislės, o kitos – retos. S. anquetilia, kilusi iš Himalajų, retkarčiais sodinama Vakarų Europos soduose ir vertinama dėl rožinių žiedelių ir dekoratyvių vaisių. Kryžminant su japonine skimija išaugintas hibridas S. x confusa.
Keliolika japoninės skimijos veislių yra žinomos iš katalogų, botanikos sodų. Parduotuvėse būna vos viena kita, dažniausiai – populiarioji ‘Rubella’. Tai kompaktiškas visžalis krūmelis su baltais žiedais arba šviesiais gelsvais žiedeliais. Jie skleidžiasi iš rausvų pumpurų ir per kelis mėnesius virsta ryškiai raudonomis, ilgai išsilaikančiomis uogomis. Augalas auga lėtai, vazone per 10 metų pasiekia maždaug 1 m aukštį. Yra veislių baltomis uogomis, bet jos ne tokios populiarios – ‘Kew White’ ir ‘Wakehurst White’. Margalapių augalų mėgėjams verta paieškoti kol kas retos ‘Magic Marlot’ – dar mažesnė už ‘Rubella’, žydinti baltais ar šviesiais rausvais žiedeliais, bet visus metus puošni šviesiais lapų krašteliais.
Skimijos yra iš tų augalų, kuriais galima džiaugtis ir pavasarį, ir rudenį. Mažų, bet švelniai kvepiančių žiedų šluotelės krūmelius puošia pavasarį. Dirbtinai pakeitus dalinės ramybės laiką – pražys ir rudenį. Nors žiedeliai smulkūs, beveik balti ar rausvi, jais pasipuošęs augalas tikrai pakelia nuotaiką. Nebijančios lengvų šalnų jos gali puošti ne tik namus, bet ir balkonus, terasas.
Lauke auginamos apytiksliai nuo pavasario vidurio iki lapkričio vidurio – kai nėra stiprių šalnų.
Žiemoti geriausia šviesioje, gerai vėdinamoje apie 7-10 ºC temperatūros patalpoje. Tuo metu augalų tręšti ir skatinti augimo nereikia. Laistomos tik tada, kai pradžiūva žemės paviršius vazone.
