Vingiorykštės - Filipendula
2015 m. 25 gegužės d.
Tai dažniausiai stambūs pelkių, šlapių pamiškių, paupių augalai. Gėlynuose auginamos kelios vingiorykščių rūšys. Dažniausia – pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria). Tai gražus ir vaistingas augalas, gan dažnas paupiuose, šlapiose pievose, pelkėse. Soduose auginamos kelios šios rūšies veislės: ‘Variegata’ su ryškiomis geltonomis dėmėmis ant lapų, ‘Aurea’ – su geltonais arba geltonai žaliais lapais, pilnaviduriais žiedais ‘Flore Pleno’ ir šviesiai rožiniais žiedais ‘Rosea’. Veislės auga šiek tiek žemesnės už rūšies augalus. Pelkinės vingiorykštės užauga nuo 60 cm iki 1,2 m. Sode vingiorykštės gerai auga drėgname gėlyne arba prie vandens telkinių. Nors plinta šakniastiebiais, tai nėra aplinką užkariaujantis ir kaimynus nustelbiantis augalas.
Žemesnė pievinė vingiorykštė (F. vulgaris) mėgsta sausesnes, bet ne visiškai sausas vietas. Jos lapai plunksniški, sudaro tankų žemą kupstą, virš kurio iškyla 50-80 cm aukščio žiedynai. Dažniausiai auginama pilnaviduriais žiedais veislė ‘Plena’.
Pavėsiams labiausiai tinka iš Tolimųjų Rytų kilusi kamčiatkinė vingiorykštė (F. kamtschatica). Tai labai stambūs augalai, geromis sąlygomis užaugantys net iki 2,5 m aukščio. Lapai tamsiai žali, stambūs. Žydi liepos-rugpjūčio mėnesiais didelėmis gelsvai baltų smulkių žiedelių kekėmis. Kamčiatkinė vingiorykštė geriausiai auga pusiau pavėsyje, drėgnoje, šlapioje ar net užliejamoje dirvoje. Labai šlapiose vietose galima auginti ir saulėje. Nepatartina jos sodinti labai giliame pavėsyje, nes tuomet išauga silpni stiebai ir augalas išvirsta. Žiemoja nedengta.
