Kad gimtų kanklės, medis turi mirti
Liaudies meistras Jonas Bugailiškis labai mėgsta patį kūrybos procesą, naujai gimusios minties įgyvendinimą, ir kiek mažiau jam patinka amatai, kuriuose nedaug erdvės kūrybai. Tačiau ir čia jis atranda erdvės vienam kitam naujam sumanymui.
„Susirask mėgstamą darbą, ir nereikės dirbti nė dienos. Kai gimsta idėja, mintis, kai įsijauti, dirbi, droži, kažką gamini – įsijauti, puikiai jautiesi, esi laimingas. Dabar jau toks laikas, kad aš juo džiaugiuosi; iš mugių tik į Kaziuką dar važiuoju, kaip į šventę, kitur jau tegul jaunimas dalyvauja. Ir niekada neatostogauju, nes nepavargstu nuo savo mėgstamo darbo“, – taip sako tautodailininkas, skulptorius, medžio drožėjas, muzikos instrumentų, vaikų žaislų meistras Jonas Bugailiškis.
Meistrystė įaugusi su šaknimis
Kiek save prisimena, Jonas vis kažką meistravo ir gamino. Pamena ir savo pirmą medinį žaislą, vilkelį, kurį pagamino ir padovanojo tėtis. Tautodailininko tėvelis pats meistravo ir, pasak pašnekovo, jis visa tai matė, regėjo tas tradicijas šeimoje, kurios kaip šaknys į jį patį įaugo. Žinoma, jaunystė yra jaunystė, kurį laiką audringai ja mėgavęsis, iš Kupiškio rajono, gimtojo Užubalio vienkiemio, į Vilnių atvykęs jaunuolis vis girdėjo vidinį balsą: „Jonai, ne ten tu atsidūrei.“ Po to, kai Jonas Bugailiškis pakeliavo po pasaulį ir padirbėjo viename iš Viduriniosios Azijos muziejų, grįžęs nusprendė rimtai užsiimti kūryba iš medžio. „Po nepriklausomybės paskelbimo nemažai pakeliavau. Pirmą parodą dariau demokratinėje Vokietijoje, į ją mane vos išleido“, – sako tautodailininkas.
Jonas Bugailiškis savo meno studijoje, įsikūrusioje netoli garsiųjų Aušros Vartų, Vilniuje, dirba jau daugiau kaip 30 metų. O juk kažkada čia buvo malkų ir anglių sandėliai: „Visą gyvenimą, nuo to laiko, kai gavau šias dirbtuves, čia dirbau ir jas tvarkiau. Turėdamas statybininko profesiją, beveik viską pasidariau pats: keičiau dirbtuvėse grindis, susitvarkiau patalpas“, – sako meistras. Tvarkėsi visas kiemas. Dabar čia aplinkui – daugiausiai nuomininkai, žmonės iš viso pasaulio. Kiemelis, tiksliau jo dalis, prie dirbtuvių prižiūrimas Jono ir drauge su dukterimi. Dirbtuvių sienas puošianti gebenė dukart per metus genima, kadangi labai sparčiai lipa į viršų, ant stogo. „Niekada negalvojau, kad ši vieta taps taip gausiai lankoma turistų iš viso pasaulio. Anksčiau viskas buvo apleista, vėliau čia darbavosi rago-metalo meistras. Šis meistras apleistas patalpas tikrai buvo neblogai sutvarkęs pagal tą laikmetį. Po jo mirties šias patalpas, drauge – ir leidimą jose dirbti, gavau kaip kūrybinis darbuotojas. Aš iš esmės jas pertvarkiau, išvaliau rūsius, juos išplėčiau, iš buvusių sandėliukų malkoms ir anglims įsirengiau darbo kambarį. Čia prabėgo pusė mano gyvenimo. Kadangi butas dabar netoliese, pėsčias ateinu ryte, ir pėsčias pareinu vakare. Aš čia – nuo ryto iki vakaro. Savaitgaliais išvažiuoju į sodybą, o vietoj manęs studijoje lieka dukra, kuri čia tapo“, – sako liaudies meistras.
Jono Bugailiškio meno studijoje ant sienos nerasi nė vieno laisvo plyšelio ar laisvos lentynėlės, visur meistras įkurdinęs savo gaminamus muzikos instrumentus, skulptūras ir skulptūrėles, mažesnius ir didesnius vaikų žaislus. Didžiausi kūriniai stovi ant grindų taip, kad būtų galima jais pasigrožėti. Kai kuriuos dirbinius, kurie yra kuo nors išskirtiniai, meistras pats parodo, atkreipia į juos dėmesį. Eidami iš kambario į kambarį, dirstelime ir į rūsį: ten – nedidelis muziejus, kuriame išrikiuoti čia rasti įvairaus dydžio buteliukai, nemažai batsiuviui priklausančių įrankių, batų padų, įvairių kaimiškų rakandų, instrumentų šaukštams, klumpėms drožti, kaltų… Meistras turi net archajišką medinį grąžtą. Kadangi nemaža dalis eksponatų yra mediniai, greta zuja ir kinivarpos, nuo kurių meistras bando apsiginti keliose vietose iškabintomis musėms gaudyti skirtomis lipniomis juostomis. Panašu, kad jos tikrai veiksmingos – kabo tankiai aplipusios smulkiais vabzdžiais. „Drėgname rūsyje kinivarpoms – rojus, jos gadina visus medinius dirbinius. Geriau jau jaunystėje būčiau dirbęs su metalu ar akmeniu, gaminiai nors būtų išlikę, o medinius sugrauš kinivarpos. O iš kitos pusės – gal ir gerai, kad sugrauš? Tada reikės naujus daryti, – juokaudamas sako Jonas Bugailiškis. – Šis rūsys yra XVII amžiaus. Sprendžiu iš plytų, kurios sudėtos rūsyje arkos principu bei yra degto molio. Čia buvo šiukšlynas. Kažkada virš jo stovėjo rąstinis namas, nes rūsyje dar buvo likę didelių rąstų sienose, viskas buvo užpilta šiukšlėmis, statybinėmis medžiagomis. Ėmė sėsti grindys; viską išardžiau ir sutvarkiau, palikau autentiškas molinių plytų sienas. Kai tvarkiau šį rūsį, taip pat radau jame daug buteliukų, odos gabaliukų. Šioje vietoje tikrai kažkada dirbo batsiuvys, tik ar tuose buteliukuose buvo cheminės medžiagos odai apdirbti, ar kažkas su laipsniais, kas čia dabar žinos… Vis dėlto buteliukų prisirinkau visą kolekciją. Šalia muziejaus rūsyje įrengtos ir minidirbtuvės, jose stovi staklės. Kartais darbuojuosi ir čia, nors dažnai dirbu sodyboje esančiose dirbtuvėse.“
Daug darbų iš meno dirbtuvių Vilniuje atėjus vasarai keliauja po įvairias parodas, į įvairias šalis, kartu su jomis vyksta ir Jonas Bugailiškis. Tautodailininkas džiaugiasi, kad 60-mečio proga, po Nacionaliniame Lietuvos muziejuje rengtos parodos, buvo išleista knyga su jo darbais. Joje pristatomos medinės skulptūros, muzikos instrumentai, vaikų žaislai. Džiugina ir tai, kad ši knyga galėtų tapti naudinga ir mokytojams bei darželių auklėtojams, kadangi joje surašyti atskirų inkilų detalių dydžiai, aprašyta darbo eiga, kaip tą inkilą pasigaminti, taip pat aprašytas vaikų žaislų gamybos procesas. „Labai daug savo dirbinių nesu niekur užfiksavęs, užrašęs, tik dalį jų; dėl to džiugu turėti knygą, kurioje nemažai mano darbų“, – džiugiai sako tautodailininkas.
Sodyboje kuriami dideli darbai
Ilgus metus dirbęs keliose girininkijose, Jonas Bugailiškis labai pamilo gamtą, mišką, paukščius. Tautodailininkas ne visada gamina tik medinius, paveldui priskiriamus inkilus. „Esu savo sodyboje visokių cirkų prisidaręs. Vieni paukščiai pas mane gyvena metalinėje apverstoje triūboje, kiti – kibire. Žmonės klaidingai mano, kad metaliniuose namuose paukščiai negyvens: nieko panašaus. Turiu vieną atidaromą inkilą ir stebiu, kiek varnėnai kiaušinių padeda. Paprastai būna 3–4, tiek jauniklių išmaitina viena pora“, – pasakoja Jonas Bugailiškis. Nors kažkiek inkilų ir pats meistras gamina, bet daugiausiai juos kuria sūnus Domantas. Pradėjęs nuo paauglystės, išėjęs tėvo mokyklą, pradžioje meistravo paprastesnės konstrukcijos inkilus, dabar gamina gana sudėtingus, skulptūriškus. Šiek tiek vėliau Jono sūnus susidomėjo ir muzikos instrumentų gamyba. Tačiau pagrindinis jo darbas – renginių vedimas.
Jonas Bugailiškis, nors nemažai laiko praleidžia savo meno studijoje, Vilniuje, dažnai važiuoja ir į sodybą Vilniaus rajone. Sodybos plotas didelis – 5 ha, joje ir įvairių pastatų nemažai. Visų pirma – dirbtuvės, kuriose gaminamos didelės skulptūros, pavyzdžiui, koplytstulpiai, kurių aukštis po 5–6 metrus. Taip pat yra ir didelis muziejus. Senasis sodybos gyvenamasis namas paliktas kaip archajiškas, muziejinis paveldas, o Jonas yra pasistatęs naują namą. Kadangi per ilgą laiką prisikaupė nemažai akmenų, liaudies meistras pradėjo kurti kompozicijas iš riedulių. Dažnai grįžta ir prie didelių medinių skulptūrų, kryžių. Pastarųjų daug rasime įvairiuose Lietuvos kampeliuose, kelių kryžkelėse, skulptūrų parkuose. „Medžius nusiperku, jei turiu konkretų užsakymą. Paprastai perku iš įvairių girininkijų. Važiuoju ir ieškau. Kažkiek atsargos turiu sodyboje, bet nedaug, dažniausiai tenka ieškoti tinkamo medžio. Vietoj pieštuko dirbu pjūklu, pirmiausiai išėmu visas nereikalingas detales, o vėliau visas procesas vyksta rankiniu kaltu. Viskas priklauso ir nuo užsakymo pobūdžio, nuo jo sudėtingumo; dėl to kaskart skirtingas ir skulptūros pagaminimo laikas. Skiedras susirenku, džiovinu ir dedu į maišus, kuriuos atsivežu į meno dirbtuves: žiemos metu jomis kūrenu čia esančią krosnelę. Dalį skiedrų išvežu tiesiog į mišką, juk tai mulčias, trąša, prieglobstis smulkiems vabzdžiams ir miško gyvūnams. Didesnius medžio gabalus, kurie nereikalingi, naudoju malkoms, kūrenu sodyboje esančią krosnį. Sukraunu kažkiek medžio atliekų ir Joninių laužui – juk kasmet šią dieną pas mane suvažiuoja daug svečių. Didesnes atraižas, ypač ąžuolines, panaudoju smulkesniems darbeliams, ypač vaikų žaislams gaminti. Mažas skulptūras ir skulptūrėles darau iš liepos, dideles – iš ąžuolo. Interjerui skirtas skulptūras dažau daugiausiai akriliniais dažais. Jei dirbinys stovės lauke, reikia naudoti aliejus ir leisti jiems gerai įsigerti.
Sodyboje meistras turi ir nedidelę kalvę, kurioje pats pasikala metalinių detalių, jas sujungia kniedėmis. „Stogastulpiams stogelius iš plonesnio metalo pasidarau pats. Senieji meistrai labai taupydavo metalą, jis būdavo plonas“, – sako Jonas Bugailiškis.
Kanklių gamyba – amatas
„Iš ryto atsikeliu ir visada galvoju, ką čia dar tokio padarius, ko nesu daręs. Labai nemėgstu kažko kartoti; jei jau tenka, vis tiek taip pat nepadarau. Gamindamas pirmą darbą, visada esi įkvėptas, kupinas entuziazmo, džiaugsmo, kaip mažas vaikas. Daugiausia kūrybos skulptūroje, o muzikos instrumentuose kūryba būna tada, kai darai juos pirmus kelis kartus. Vėliau jau vyrauja techniniai, konkretūs dalykai, nes svarbiausia čia – technologija, technikos žinojimas, skambėjimo išgavimas. Kanklių gamyba vėliau tampa jau nebe kūryba, o tiesiog amatu. Jos yra skobiamos, viršuje uždedama dėka. Instrumento dėkos gamybai naudoju tankią eglės medieną. Skobtą pagrindą esu daręs iš įvairios medienos: ąžuolo, uosio, skroblo, liepos, paskutiniu metu darau iš juodalksnio (lietuviško „raudonmedžio“)“, – pasakoja muzikos instrumentus gaminantis meistras.
Pasak pašnekovo, sunku pasakyti, kurios kanklės skamba geriausiai. Labai daug priklauso nuo muzikanto, kokio jam skambesio reikia. Iš savo patirties meistras sako, kad galbūt šiek tiek geresnis skambesys tų kanklių, kurių pagrindas pagamintas iš eglės. Tačiau dirbti su šia mediena sudėtinga: sunku rasti tinkamą eglę, dauguma jų – labai šakotos. „Kanklėms gaminti atrenkama tik gerai išdžiūvusi mediena, tada ji neeižėja. Medis turi mirti, kad gimtų geros kanklės. Paprastai su pagamintais muzikos instrumentais yra taip: ateina muzikantas, ima instrumentą, derina jį, groja ir klausosi. Aš niekam muzikos instrumentų nederinu, nesiūlau. Jei kažkas renkasi sau kankles, pasiūlau ateiti su žinovu, mokytoju, kuris galėtų pagelbėti, patarti. Šiek tiek ir pats moku groti, tiek, kiek man reikia. Geriau gal sūnus groja“, – sako tautodailininkas.
Pirmąsias kankles meistras gamino kartu su etnomuzikologu Evaldu Vyčinu, kuris savo laiku rekonstravo ir „sugrąžino“ į sceną daugelį senųjų muzikos instrumentų. Tautodailininko kanklės jau seniai keliauja po visą pasaulį. Jos ypač vertinamos emigrantų, išeivijos lietuvių, kurie svečiuose kraštuose buria nedidelius ansamblius, groja ir dainuoja. Taip pat nemažai užsakymų meistras gauna iš mokyklų, kuriose taip pat vis dažniau kuriasi nedideli tautiniai kolektyvai. Kanklių kaina prasideda nuo 200 EUR. Galutinė kaina priklauso nuo kanklių dydžio, formos, stygų skaičiaus. Didelių kanklių, kurios atsirado po karo, meistras negamina. Jose po 30-šimt stygų, jos turi metalinius kuolelius stygoms ištempti. Tautodailininkas meistrauja tas senovines, archajiškos konstrukcijos kankles, kurios priklauso mūsų tautiniam paveldui. Jonas Bugailiškis buvo vienas pirmųjų, pradėjusių tokias kankles gaminti; dabar Lietuvoje yra ir daugiau kanklių gamintojų. Tenka meistrui restauruoti senas kankles, ir pakliuvusias po batais, ir šuns sugraužtas. Po tiek metų kartais pasitaiko tvarkyti jau ir savo paties gamybos kankles.
„Sovietiniais laikais mūsų tautinių instrumentų labai trūko. Pradėjęs nuo kanklių, vėliau ėmiau gaminti būgnus, barškalus, daudytes, pūslines, tarškynes ir švilpynes. Pamažu nuo jų perėjau prie medinių vaikų žaislų. Daugiausia jų pagaminau, kai gimė ir augo mano paties vaikai. Žmona dirbo, o vaikų nebuvo kur palikti, tad pradžioje, kai visi menininkai privalėjo turėti nuolatinę darbo vietą, naktimis dirbau statybose, o dieną su dukra žaisdavau dirbtuvėse darydamas žaislus. Vaikai labai noriai žaisdavo ir užsižaisdavo su mano gamintais įvairiais mediniais žaisliukais. Čia jie kartais ant sofos ir užmigdavo. Vėliau, kai vaikai ėmė lankyti mokyklą, taip pat atsiveždavau juos čia: jie išeidavo į mokyklą, būrelius, o vakare visi po savų darbų susirinkdavo, ir kartu važiuodavome namo, į Pašilaičius. Šiose dirbtuvėse vaikai su manimi kartu užaugo. Vaikai jau suaugę, bet vis dar yra šalia; džiaugiuosi mūsų gražiais, darniais santykiais“, – sako meistras.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.
Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
