• lapkričio 28 d., Sekmadienis

Prieverpstėje slypinti tautos istorija

Mūsų protėviai drožinėdavo prieverpstes įvairiais raštais, nes tikėjo jų magiška galia. Tikėta, kad šie raštai skatina linų augimą, derlingumą, atneša šeimai laimę, turtus, pinigų gausą, namams – darbą…

 

 

Albinui Šileikai tautodailininko statusas suteiktas 2016 metais, o tautodailininkų sąjungos nariu tapo jau 2008 m. Vis dėlto šio menininko prieverpstės pastebėtos žymiai anksčiau. Ankstyvieji darbai jau yra apkeliavę visą pasaulį, nemažai jų yra atsidūrę privačių asmenų kolekcijose. Nieko keisto, juk kai kurioms Albino Šileikos pagamintoms prieverpstėms netrukus sukaks 40 metų. Vyras drožia jas nuo 10-ties.

 

Duoklė Lietuvai

 

„Priverpsčių drožyba – man labai malonus ir įtraukiantis užsiėmimas. Nemėgstu grubaus, atmestino darbo, viską išskaičiuoju, vertinu tikslumą. Gamindamas prieverpstes ir garsindamas Lietuvą pasaulyje, noriu atiduoti jai duoklę už tai, kad mane užaugino. Juk augau internate, be tėvų, bet mane nuolat supo tikri patriotai, žmonės, be galo mylintys Tėvynę, diegę man lietuvybę, lietuviškas vertybes. O prieverpsčių drožyba – ta tautodailės šaka, kuri baigia išnykti; drožėjai sensta, besidominčio jaunimo mažėja. Aš stengiuosi kuo daugiau visur važiuoti ir rasti mokinių, kurie tęstų mano darbus“, – pasakoja Albinas.
Dar tada, kai būsimam meistrui buvo vos dešimt, Jiezno internatinės mokyklos darbų mokytojas, liaudies meistras Juozas Mackevičius, pastebėjo jo gebėjimus, pamatė, kad jam itin gerai sekasi geometrija, o kartu atkreipė dėmesį į Albino pomėgį drožti labai smulkius ornamentus ir pasiūlė imtis prieverpsčių drožybos. „Kai pabandžiau, labai patiko. Atrodė viskas taip paprasta, imi lentelę, ją sukinėji, drožinėji, dirbi po truputį, ir galiausiai išeina labai gražus dirbinys. Kartu jis buvo mano pirmųjų darbų vertintojas, kritikas. Labai skatino dalyvauti mokyklų konkursuose ir, nekukliai sakau, antros vietos nepažinojau, visada būdavo tik pirma vieta. Tai dar labiau mane paskatindavo“, – prisiminimais dalijasi meistras.
Prieverpsčių drožyba, pasak tautodailininko, jau baigia išnykti. Niekas jų tiek daug nebegamina: paprasčiausiai jų, kaip būtino daikto rateliui, nebereikia. Mažai kas rateliais siūlus verpia, o jei ir verpia, tai pavieniai entuziastai, daugiausia verpimo rateliai dabar stovi muziejuose ar tiesiog garbingoje kokios nors etnografinės ar kaimo turizmo sodybos vietoje, kaip nebenaudojami eksponatai.
„Turiu pripažinti, kad asmeninio verpimo ratelio neturiu, bet kartais skolinuosi iš amatų centro „Svirnas“, kurio meistru esu, tam, kad parodyčiau žmonėms, kaip jis atrodo. Dauguma lietuvių pažįsta, o štai užsieniečiai visiškai nesusigaudo, koks tai prietaisas, kur tvirtinama prieverpstė“, – pastebi Albinas Šileika.

 

 

Nukreipia teisingu keliu

 

Tautodailininkas yra nuolat kviečiamas į įvairias parodas. Kadangi mielai sutinka dalyvauti ir visiems norintiems rodyti, kaip yra drožiamos prieverpstės, neatsigina ir įvairių organizacijų kvietimų surengti edukacinius užsiėmimus. „Edukacijose matau įvairaus amžiaus žmonių, nuo vaikų iki senjorų. Negaliu išskirti vienos amžiaus grupės. Ypač smagu, kai po edukacijų žmonės tęsia savo bandymus, mėgina toliau drožti prieverpstes, kontaktuoja su manimi, aiškinasi, gilinasi“, – pasakoja Albinas. Edukacijoms tautodailininkas vežasi visus reikiamus įrankius ir lenteles, o štai jau ką kuria žmonės edukacijose – labai individualu, ne visi kartoja raštus, kai kurie kuria savus. „Jei pastebiu į drožybą linkusį savamokslį, nekišu savo nuomonės, o tik kontroliuoju, kad žmogus nenuklystų nuo teisingo kelio. Bendrauji, kalbiesi, aiškiniesi tikslą“, – pasakoja tautodailininkas.
Albino sūnui, atrodo, irgi patinka drožti. Tautodailininkas sako, kad jis priima šį užsiėmimą. Žinoma, teko vaikui jau ir susižeisti, juk įrankiai aštrūs, tačiau kiekvienas drožėjas turi pereiti šį etapą, kad prie įrankių priprastų. Tenka kartais ir susižeidusius mokinius gelbėti, tačiau džiugu, kad smulkios žaizdelės jų neatgraso drožinėti toliau. „Iš tikrųjų, jei žmogui sekasi ir patinka tai daryti, jis visada ras laiko drožybai ir pamirš visus nesklandumus. Kalbant apie sūnų, manau, kad ateityje jis suks labiau į keramikos pusę, o ne į drožybą. Keramika jam sekasi puikiai, pastebiu, kad jo rankos itin įdomiai lipdo“, – sako Albinas.

 

Prieverpstės gamyba

 

Dabar Albinas su šeima gyvena perstatytame sodo namelyje. Obliavimo staklės stovi garaže, o štai pačiam drožinėjimui vietos daug nereikia. „Dirbu namų salone, bet po darbų visada susitvarkau. Netrukus turėsiu jau ir savo darbo kambarį; dabar turiu daugiau kaip 200 verpsčių, jas taip pat reikia kažkur laikyti“, – sako tautodailininkas.
Kokių įrankių ir medžiagų reikia prieverpstei išdrožti? Įrankių prireiks nedaug: skriestuvo, liniuotės, pieštuko, medžio lentelės, drožybai skirtų įrankių. Iš pradžių iš lentelės išpjaunama prieverpstės forma, tai daroma rankomis, nenaudojamos jokios staklės, tik rankinis pjūklelis. Prieverpstės gaminamos iš vienos vientisos lentutės, nė viena nėra klijuota.
„Labai dažnai žmonės netiki, kad šios preverpstės yra mano rankų darbo. Kartais net tenka imti įrankius ir įrodyti“, – šypsodamasis sako Albinas Šileika. Įrankių meistras turi įvairių, tiesa, iš senesnių jau mažai belikę, kaip žinia, vyras drožia nuo dešimties metų. Pasak pašnekovo, dabar ne bėda įsigyti drožybai skirtų įrankių, sunkiau atsirinkti. Iš asmeninės praktikos vyras sako, kad dauguma vokiškų įrankių yra kokybiški, jiems pagaminti naudojamas kokybiškas metalas. Vis dėlto kiekvieną naują įrankį pradžioje reikia „prisijaukinti“, prie jo priprasti.
Prieverpstė turi būti tik ąžuolinė, rečiau naudojama kita mediena. Vis dėlto Albinas asmeniškai labiausiai mėgsta liepą. Prieverpstės gamybai tinkama tik gerai išdžiūvusi mediena. Albinas sako: „Kuo ilgiau džiūsta, tuo geriau, pavyzdžiui, tinkama yra 2–3 metus džiūvusi liepa“.
Pirmiausiai ant lentelės pagaminamas eskizas. Išdrožtos prieverpstės dažomos natūraliais dažais, kurie gaminami iš žolelių. Išdžiovintos šiek tiek pašveičiamos. Galimas ir atvirkštinis būdas: pirmiausiai lentelė nudažoma, tuomet jau išdrožiami raštai. Tada ji visai kitaip atrodo, raštuose atsiranda natūralios medienos spalva. Medžio impregnantas tokiems tautodailės darbams yra draudžiamas, juk jie turi atitikti seniau gamintas prieverpstes. „Anksčiau niekas neturėjo įmantrių dažų: senoliai imdavo svogūnų lukštus, ąžuolo žievę, įvairias žoleles, ir iš jų gamino dažus. Sunkiau yra drožti jau nudažytas prieverpstes, kadangi reikia dar didesnio atidumo ir kruopštumo. Jei nesistengiama, kad prieverpstė atitiktų tautodailės gaminio reikalavimus, kartais galima ir nusižengti – nudažyti kokiais nors cheminiais dažais“, – pasakoja Albinas Šileika.
Pagaminti vieną prieverpstę užtrunka nuo kelių valandų iki kelių mėnesių, viskas priklauso nuo rašto sudėtingumo ir, žinoma, turimo laiko. Juk Albinas ne tik tautodailininkas, kartu ir pareigūnas, dirbantis Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate, operatyvaus valdymo skyriuje. „Viskas ne taip paprasta, kartais darbe labai pavargsti, o kartais net netraukia jokia drožyba, norisi kažką kito veikti. Dar esu mūsų sodo bendrijos pirmininkas, kartais padedu „Maisto bankui“ maistą išnešioti, turiu labai daug ir kitokios veiklos“, – sako tautodailininkas.
Anksčiau Albinas prieverpstes demonstruodavo paprastai, dabar įprato rėminti. Taip patogiau ir demonstruoti, ir dovanoti. Kartais prieverpstėms gaminami stovai, kad jas būtų galima pastatyti ant stalo.

 

 

Kartais prieverpstės ir atkuriamos

 

Eskizus tautodailininkas piešia tiesiai ant lentelių, neturi jokių trafaretų, tačiau apie juos mąsto, kadangi galvoja mokiniams kažkaip perduoti, palikti savo raštų pavyzdžius.
Raštų motyvai prieverpstėse – įvairūs. Nuo pagoniškų iki šiuolaikinių. Ant darbų rasime įvairios liaudies ornamentikos, gamtos motyvų, tautosakos, krikščionybės simbolių: žalčių, paukštelių, saulių, medžių, įvairių gėlių, kryžių. Taip pat kai kurias prieverpstes meistras puošia ir netradiciniais, užsakovų pasiūlytais raštais, pavyzdžiui, jubiliejiniam gimtadieniui į prieverpstės raštus įkomponuoja jubiliejui skirtus skaičius, pirmąsias vardo ir pavardės raides, Lietuvos vardą arba kurio nors miesto pavadinimą. Tautodailininkas sako, kad jam patinka ieškoti ir naujų motyvų prieversptėms, ypač pačių smulkiausių. Džiaugiasi, kad kol kas neprireikia akinių. Palyginti neseniai Albinas pradėjo gaminti rankšluostines ir juostines – jų ėmė trūkti, žmonės jas atrado iš naujo ir ėmė užsisakinėti. Pakliūva meistrui į rankas ir tos senovinės, kurias jis atidžiai apžiūri, išstudijuoja ir ima gaminti. „Su jomis užtrunku gana ilgai. Nuo mėnesio iki dviejų kartais drožinėju vieną. Turėjau apie dvidešimties rankšluostinių kolekciją, tačiau prieš dešimt metų prasidėjus jų renesansui, visas pardaviau, dabar iš tikrųjų labai gailiuosi“, – prasitaria meistras.
Teko tautodailininkui kelis kartus restauruoti ir senąsias prieverpstes – jos buvo sugadintos kenkėjų. Pagal senųjų pavyzdį, meistras pagamino naujas. „Yra dar žmonių, vertinančių iš kartos į kartą perduodamas prieverpstes, jie jas saugo, tačiau laikas negailestingas, o kenkėjai – ypač, tenka kai kurias atkurti. O jos – unikalios, juk tada meistrai neturėjo jokių peiliukų, raštus krapštydavo vinute. Yra pakliuvusios man tokios, kurias net paliesti buvo baisu, bijojau, kad akyse subyrės. Tokias tik po stiklu laikyti, o žmonėms jos svarbios, brangios, tad ir prašo atkurti. Laikiau rankose ir itin įdomią prieverpstę, kuri buvo gana didelė, daugiau nei pusės metro ilgio, 1866 metų gamybos, bet itin gerai išsilaikiusi, pušinė, tik vietomis pradėjusi skilinėti, iš Kaliningrado srities. Sukūriau jos kopiją. Senesni meistrai savo prieverpstes žymėdavo inicialais, metus parašydavo. Kol kas aš taip nedarau, bet gal verta?“ – retoriškai klausia meistras.

 

Prieverpstėse – ne raštų ritmas, o raštų simbolika

 

Su tautodailininku Albinu Šileika susitikome vasario pabaigoje, Lietuvos tautodailininkų sąjungoje, jo parodos uždarymo dieną. Kartu teko susipažinti ir su Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininku Jonu Rudzinsku, kuris pasidalijo savo pastebėjimais apie Albino Šileikos prieverpstes. Pasak sąjugos pirmininko, Albinas Šileika savo prieverpstėse itin įdomiai komponuoja įvairius ornamentus. Tačiau svarbiausi jose – simboliai: „Svarbiausias dalykas yra simbolika. Prieverpstės ornamentuose, jos sandaroje, simbolika neatsitiktinė. Albino Šileikos prieverpstėse yra ženklai, perduodantys žinią. Žinią šeimyninės gerovės arba saulės, kaip gyvenimo ateities. Visi ženklai prieverpstėse yra tradicijos giluma; rodant šias prieverpstes kitoms tautoms, būtent simboliuose atrandama visa įdomybė. Kitų tautų ornamentikoje, pavyzdžiui, musulmonų ar budistų, svarbiausias ritmas, o ne prasmė. O štai Albino Šileiko prieverpstėje kiekvienas ženklas siunčia mintį giminei, ateities kartoms. Kiekvienoje prieverpstėje yra mūsų tautos istorija“, – savo pastebėjimais dalijasi Jonas Rudzinskas.
Pasak pašnekovo, kai kurios Albino Šileikos prieverpstės yra šiuolaikiniai kūriniai, kurių tradiciniais nepavadinsi ir prie tautodailės darbų nepriskirsi, tai – tiesiog meilė kūrybai. „Kodėl prieverpstės turi tik joms būdingus siluetus? Paaiškinimas paprastas: kad vilna nesikabintų. Kai užveli, ji neturi gabalais kristi, turi nusiimti tik į vieną pusę. Anksčiau tos formos buvo paprastos, neįmantrios. Ideali prieverpstės forma – kūgis. Kūlį vilnos šmakt, dar vinute prismeigi, ir viskas veikia. Šiuolaikinės prieverpstės yra nefunkcionalios; jei kabintume vilną, ji kristų kutais. Jos tiesiog gražios ir viskas. Skirtos labiau dovanojimui, grožėjimuisi. Kai kurias netradicines Albino prieverpstes mėgsta kitos tautos: viena primena menorą, kita dar kažką. Pasaga – jau vėlyvas laimės simbolis, šiuolaikinis“, – teigia tautodailininkų sąjungos pirmininkas.

 

Prieverpsčių istorija

 

Verpstė – verpimo prietaisas. Naudotas su verpstuku. Sudarytas iš dviejų dalių – viršutinė apie 40 cm ilgio, vadinama galva, prie kurios tvirtinamas vilnų ar linų kuodelis. Viršutinė dalis sujungta su kotu, apačioje pritvirtinta koja, ant kurios sėdėdavo verpėja. Buvo verpiama sukant siūlus ant rankoje laikomo verpstuko. Išorinė, matoma verpstės dalis gausiai puošiama kontūriniais bei giluminiais išpjaustinėjimais. Puošyboje vyrauja geometriniai raštai. Valstiečiai, puošdami paprastais raštais verpstes, tikėjo jų magiška galia skatinti linų augimą. Verpsčių ir prieverpsčių smeigtukai dažnai turi iš to paties medžio gabalo išpjaustytas kabutes. Smeigtukų šonų plokštumėlės išmargintos smulkiu geometriniu raštu. Rytų Lietuvoje verpste buvo verpiama iki XX a. pradžios.
Verpimo ratelis (žemaitiškai – kalvaratas) – prietaisas siūlams verpti. Pagal konstrukciją būna gulsčias (plačiau naudotas Klaipėdos krašte ir Aukštatijoje) ir stačias. Lietuvoje atsirado XVIII a. I pusėje. Iki tol valstiečiai naudojo verpstę. Verpimo ratelis susideda iš ritės siūlams, ratelio, rato, krėslo, paminos, trijų kojų. Pamina minama koja, ir taip sukamas ratas. Pluošto kuodelis tvirtinamas prie prieverpstės. Sukdama ratelį koja, verpėja kaire ranka peša iš kuodelio verpalą, o dešine ranka, prilaikydama jį, lygina siūlą, nutaiko siūlo storumą ir leidžia jį į ritę.
Pieverpstė („kalvarato lentelė“, „ratinio lentelė“, „varptelė“), verpimo ratelio lentelė, prie kurios mediniu, metaliniu smeigtuku prismeigiamas ar virvute pririšamas linų arba vilnų kuodelis. Prieverpstėms būdingos įvairios formos, jos būna įvairiai profiliuotos. Vienos prieverpstės – labai paprastos ir nepasižymi puošybinių elementų gausumu, kitos – labai puošnios. Gausūs ir įvairūs raštai glaudžiai susieti su prieverpsčių formomis. Gausūs ir tankūs verpsčių ir prieverpsčių raštai išrėžti daugiausia giliu kontūru, prieverpstės dar būna išpjaustytos kiaurapjūviu ir reljefine-gilumine technika. Puošiant didesnis dėmesys būdavo skiriamas prieverpstės išorinei pusei, o vidinė išpjaustinėta kukliau ar visai nepagražinta. Dažnai išraižomi prieverpstės padarymo metai. Labiausiai išpuoštos – žemaičių prieverpstės. Kartais prieverpstės būdavo daromos kaip dovana mylimai merginai.
Šiais laikais, kai baigia išnykti verpimo rateliai, prieverpstės naudojamos interjero pagyvinimui: sakoma, kieno namuose kabo prieverpstė, tam nepritrūksta laimės, darnos, turtų ir kitokių gėrybių.

 

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

 

Daugiau tautodailininko verpsčių ir prieverpsčių nuotraukų bei įdomios informacijos rasite puslapyje www.sileikosprieverpstes.lt.

 

Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus

Šiandien

  • Lapkričio 28, sekmadienis.
  • Saulė teka 08:13, leidžiasi 16:00.
  • Mėnulis teka , leidžiasi 14:05.
  • Mėnulis Mergelėje, dylantis, IV ketvirtis. Delčia lapkričio 27 d.
  • Egmontas, Eidenė, Eidenis, Rimgaudė, Rimgaudas, Rufas, Steponas, Vakarė, Jokūbas
  • Advento pradžia
  • Šaknų diena. Jei pašąlo, galima sėti morkas, burokus, pastarnokus, krapus, petražoles, pamulčiuokite. Grėbkite lapus. Kraukite komposto krūvas, vežkite ir kratykite mėšlą. Baltinkite medžius, mulčiuokite augalus, pridenkite raganes, rožes ir kitus sodo lepūnėlius. Išleiskite vandenį. Persodinkite kambarinius augalus. Sodinkite medžius, krūmus, gyvatvores, persodinkite senus medžius. Galima raugti kopūstus. Nerekomenduojama konservuoti, virti uogienių, sandėliuoti derliaus.
  • Jei ugnelė krosnyje cypia – bus vėjas.

Populiariausi straipsniai

Sekite mus

SS

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Apklausa

Ką naudosite dengti augalams žiemai?

Įvykių kalendorius