Devynių amatų meistrė

Utenos rajone, Kuktiškių seniūnijoje, Gudėniškių viensėdyje, gyvena Anelė Araminienė –audėja, mezgėja, siuvėja, siuvinėtoja, medžio drožėja, tapytoja, muzikantė, kulinarinio paveldo puoselėtoja ir skulptorė, liejanti iš betono didžiules skulptūras. Tautodailininkės „prikalbintas“ medis, užgimusi meilė drožybai ir jos išdrožti angelai bei šventieji moterį nuvedė iki parodų užsienyje.

Anelei Araminienei 2005 m. suteiktas liaudies kūrėjos statusas. Jos medžio skulptūroms, lovatiesėms ir rankšluosčiams 2015 m. suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas. Linksma, nuoširdi ir itin veikli tautodailininkė rimtai ėmėsi kūrybos tada, kai ūgtelėjo vaikai ir atsirado daugiau laiko sau.

Audiniuose – atkurti senoviniai raštai

Itin kūrybinga ir be galo produktyvi tautodailininkė pasitinka pačios austais ir siūtais tautiniais drabužiais. Moteris dalijasi prisiminimais: „Kažkada, kai aš ir seserys buvome dar jaunos, mama buvo nupirkusi mums tokius drabužius. Bėgo laikas, man gimė vaikai, ir vieną kartą mano dukra tuos drabužius ėmė ir sukarpė. Man taip jų pagailo! Atkūriau jų raštus, ataudžiau naujai ir pasisiuvau naujus.“ Moteris jau seniai audžia lovatieses, staltieses, rankšluosčius. Sako, kad visko mokėsi ne iš vadovėlių, o patirtis tik dar labiau ištobulino jos darbus. Visuose namo kambariuose kabo jos austos naktinės užuolaidos.

Austi moteris išmoko būdama dvylikos, šio amato išmokė mama. Dabar, jei sėda austi, per dieną nuaudžia pusę metro ar vieną metrą audinio. Kol kojos buvo sveikos, per dieną moteris sugebėdavo nuausti net iki dviejų metrų audinio. Siūlų moteris kažkiek įsigyja, bet kol kas dar turi užsilikusių nuo senų laikų. Naudojami siūlai – medvilniniai.

Didžiosios Anelės staklės kol kas stovi išardytos, o ji pati šiuo metu audžia mažosiomis staklėmis, kurias gavo iš vyro tetos. Anksčiau staklės būdavo gaminamos iš pušies, eglės, ąžuolo joms nereikėjo. Moteris pastebi, kad dabar naujai daromos staklės kiek kitokios, žemesnės. Ji tik pasidžiaugia, kad dar yra meistrų, galinčių pagelbėti, sureguliuoti stakles.

Anksčiau amatą perduodavo tėvai

Prisimindama tėvus, Anelė pasakoja apie jų begalinį darbštumą. Anksčiau amatų žmonės paprastai išmokdavę patys, žiūrėdami, kaip tėvai dirba: užtekdavę stebėti ir pabandyti pačiam. Dabar jaunimas taip pat domisi senaisiais amatais, o turima patirtimi Anelė visada pasidalija, jei tik turi interesantų. Tautodailininkės tėtis buvęs labai nagingas meistras: ir namus statydavo, ir langus padirbdavo, ir duris. Ir viskas – vien obliumi, juk tais laikais nebuvo tokių įrankių, kokių yra dabar. O štai pašnekovės mamai labai patikdavę ne tik austi, bet ir krosnis mūryti: ji eidavo kartu su vyru ir jam padėdavo. Taigi, matyt, ne iš kur kitur, o iš tėvelių Anelė paveldėjo tą gebėjimą, nuojautą, juslę kruopščiai darbuotis – drožti, tapyti, austi, kurti skulptūras.

Tapyti Anelė pradėjo 1988–1989 metais. Kūrėjos tapybos darbai daugiausiai kuriami ant storo kartono, kartais, bet retai, naudojama drobė. Rėmus paveikslams Anelė taip pat pasigamina pati – įsigijusi paruoštas ilgas atkarpas, vėliau jas susipjausto ir susiklijuoja pagal paveikslų matmenis. Tuomet rėmus lakuoja arba dažo.

Duonos receptas paveldėtas iš mamos

Dar tuomet, kai moteris turėjau daugiau sveikatos, dažnai eidavo kitiems balius ruošti, ne vienų vestuvių stalai buvo apkrauti Anelės ruoštais patiekalais. Juk tada ir vestuvės Anelės kraštuose buvo švenčiamos keturias dienas. Teko moteriai šeimininkauti ir liūdnomis progomis.

Vienu metu moters tėvelis turėjo malūną, kuriame maldavo miltus sau ir visiems norintiems. Už šias paslaugas anais laikais žmonės dažnai grūdais atsilygindavo, tad duonos namuose nestigo. O duonos kepimo tradicija Anelės šeimoje ėjo iš giminės į giminę – receptų niekas neužrašinėdavo. Vis dėlto kiekvienos šeimininkės duonkubilyje minkoma duona turėjo savo skonį ir rūgštį. Pati Anelė duoną kepa pagal seną mamos receptą.

Duona kepama ant pado. Ant ližės dedami klevo lapai, tada – ajerų lapai, galiausiai – iš tešlos suformuotas kepalas. Jis pašaunamas į krosnį. Į duoną dedama kmynų ir druskos, cukrus beriamas plikant miltus. „Turėjau bėdos, kai nuspirkau valdiškų miltų, kurie, matyt, buvo nupurkšti. Nekepė iš tokių miltų duona, nors tu ką. Dabar iš ūkininko gaunu gerus miltus, jam už tai kepu duoną. Iš savu laiku prinokusių grūdų ir duona gera iškepa“, – dalijasi patirtimi moteris. Duona kepa beveik 3 valandas. Kūrenti krosnį reikia beveik dvi valandas, kad susidarytų pakankamai žarijų. Į krosnį telpa 3 kepalai. Anelė stengiasi maistą pasigaminti pati. Pasak jos, kartais nieko nesinori, vakare patinka tiesiog sausos duonos pagraužti.

Skulptūrų kūrimo menas

Viensėdžio aplinkoje – daug skulptūrų, visos kurtos Anelės rankomis. Pirmosios buvo moters eksperimentai, bandymai, deja, ne visos atlaikė nepalankias atmosferos sąlygas. Menininkė iš to pasimokė, ėmė tobulinti betono receptą, patį betoninės skulptūros gamybos procesą. Pasak moters, daugiausiai laiko ir jėgų atima pagrindo gamyba: „Kol armatūrų sulinki, a paskui po biški.“ Skulptūros lipdymas reikalauja kantrybės. Uždengus armatūros karkasą pirmu betono sluoksniu, reikia palaukti mažiausiai tris dienas, kad jis išdžiūtų. Pasak tautodailininkės, „vėliau jau gali nors ir kiekvieną dieną betoną klijuoti – niekas nenutinka, betonas gerai laikosi“. Paklausta apie sluoksnius, moteris atsako, kad deda tiek, kiek reikia, kol jai pačiai atrodo, kad jau užtenka. Skulptūros vidus – tuščias. „Skulptūras visada darau ant žemės, tadu jas užkėlu į vietą ir pritvirtinu“, – amato detalėmis dalijasi pašnekovė. Iki galo išdžiūvusią skulptūrą Anelė nudažo specialiais dažais betonui.

Kuo ilgiau skulptūros stovi, tuo labiau apsamanoja. „Jas reikia nuskusti šepečiu“, – rekomenduoja skulptorė. Anelės dirbtuvės – atviras dangus ir kiemas. Pasiklojusi plėvelę, gražiu oru ji imasi skulptūrų, o štai žiemą, kai krosnyje traška malkos, menininkė drožinėja.

Knietėjo išbandyti drožimui skirtis įrankius

Kai kažkam dingteli mintis paklausti, ar Anelei nenuobodu gyventi vienai tokioje didelėje sodyboje, ji labai greitai atsako: „Nėra kada nuobodžiauti. Darbo turiu sočiai. Dirbti netingėk, ir nuobodu nebus“, – linksmai taria šeimininkė.

Namuose pilna drožinių, medinių skulptūrų ir skulptūrėlių. Drožybos amato moteris ėmėsi tada, kai kartą iš Kauno žentas parsivežė dėžutę su drožimui skirtais įrankiais, mat pats nusprendė imtis velnių drožybos. Įrankiai kurį laiką gulėjo ir žentas vis niekaip negalėjo prisiruošti imtis pirmųjų darbų, o Anelei jie vis pakliūdavo į akis, vis gulėjo be reikalo. Kartą moteris nusprendė juos paimti ir pabandyti ką nors išdrožti, iš kiemo atsinešusi malką. Kaip pati sako, įrankiai slydo medžiu kaip per sviestą. Vienas iš pirmųjų darbų buvo portretas, kuris, pasak tautodailininkės, jai nepavyko, vis dėlto įrankių į šalį nepadėjo. Rimtai drožti tautodailininkė pradėjo 1987-aisiais. Netrukus viensėdyje ėmė rastis įvairių dydžių angelų, šventųjų skulptūrėlių, gyvūnų, mitologinių personažų. Štai netoli staklių stovi norvegiškas trolis. „Norvegijoje manoma, kad trolis pinigus, laimę neša, ir kuo didesnė nosis, tuo šeimininkas turtingesnis“, – pastebi moteris. Karnizai irgi išdrožti pačios Anelės. Vieną nedidelę skulptūrėlę išdrožti Anelė užtrunka apie dvi dienas. Kambaryje stovinti Marija, kūdikėlis ir Juozapas buvo išvežti į Austriją, į parodą. Pradžioje šios skulptūros dalyvavo Rokiškio parodoje. Būtent ten jas pamatė atvažiavę austrai – Anelės darbai jiems patiko labiausiai iš visų demonstruotų. Kiti menininkės kūriniai eksponuoti Latvijoje, Norvegijoje. „Jau įrankius ir pati pasigalandu, kai man „šmirgelį“ įtaisė. Pirma „šmirgeliuoju“, o tada dar švitriniu popieriumi pratrinu“, – sako moteris.

Po paveikslais, ant drožinių Anelė pasirašo – Ane. Šį vardą jai suteikė anūkė, kuri, būdama maža, neištardavo pilno vardo, tad sakydavo Ane. Medinių skulptūrų dažymui moteris renkasi spalvotus dažus, skirtus medienai dažyti. „Dažau skulptūras paprasčiausiu teptuku. Dažau atsargiai, panašiai, kaip piešiu“, – sako Anelė.

„Viskas sudyla – ir medžiai, ir mašinos, o žmogus nesudils. Katru dienų skaudo koju, tai dar palinguoji ryte, kol išsijudini. Kol vaikštau, einu į lauko tualetą, į „namuką“, nors ir namuose tualetas yra. Reik judėti, kol galima“, – šypsodamasi sako Anelė. Ir ji juda, drožia, audžia, tapo, kuria…

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.

Nuo vasario numerio pradedame spausdinti straipsnių ciklą, skirtą tautodailės metams paminėti. Pristatysime Lietuvos tautodailininkus, jų darbus, kai kurias tautodailės rūšis, kviesime susipažinti su kai kuriais senaisiais sodybos amatais.

Projekto pavadinimas: „Senieji sodybos amatai“, projektą remia: VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.