Mes tik pabandysime

Vos 45 minutės nuo Vilniaus, ir su Donatu atsiduriame krašte, apsuptame laukų, pievų, kur ne kur matyti pavienių sodybų stogai. Išsukus iš asfaltuoto kelio ir pralėkus laukais, kaktomuša susiduriame su bokšteliu iš medinių lentų. Netikėta sodybos architektūra sužadina begalinį smalsumą, o sodybos šeimininkas tik gudriai šypsosi ir tepasako: „Neįprasti šeimininkai buvo“. Sodybos kieme mūsų jau laukia šeimininkė, paruošusi vaišėmis nukrautą stalą. Pasitinka su šypsena, apsikabiname tarsi senos pažįstamos. Pasijuntu lyg namie, o pakilusi į antrą aukštą staiga prisimenu, kodėl pasirinkau šią sodybą. Neskubu to sakyti fotografui, kuris įnirtingai ieško įdomių kadrų lauke, net neįtardamas, ką slepia šių namų sienos.

Senieji sodybos šeimininkai

Vilma ir Alenas – vilniečių pora, dievinanti gamtą, tad beveik visi šeimos savaitgaliai būdavo praleidžiami išvykose su palapinėmis ar kaimo turizmo sodybose. Atspirties tašku savos sodybos pirkimui tapo lemtinga kelionė į Zarasus, kuomet poilsiautojams teko keturias valandas ieškoti, kur pasistatyti palapinę poilsiavietėje. Nors ir atsidaro stiprus stimulas įsigyti savo sodybą, dvejonių vis dėlto liko, nes, anot poros, taip paprasčiau: atvažiuoji su daiktais, nieko daryti nereikia, ir išvažiuoji.

Nusprendusi pirkti sodybą, pora ieškojo tokios vietos, kuri neprimintų kampelio šašlykams pasikepti, bet drauge ir leistų išvengti nesibaigiančios darbų virtinės. „Ir po savaitės pamačiau TĄ skelbimą“, – prisimena Vilma. Atvykusius apžiūrėti sodybos Vilmą ir Aleną pasitiko gerokai apleista aplinka: žolė nepjauta, pastatai apgriuvę, tačiau Vilma sako, kad ji su vyru iškart pajuto sodyboje tvyrantį gerą jausmą: „Mus papirko čia tvyranti aura, ir mes neskaičiavome, kiek kas kainuos, nes neturėjome tokios patirties. Galvojome, kaip nors pasidarysime. O, pasirodo, ši sodyba priklausė dailininko Romo Žmuidzinavičiaus anūkui, kuris pradėjo šios sodybos projektą, bet taip jo ir nepabaigė, paliko mums, kartu perduodamas ir gerą menišką aurą“, – pasakoja dabartinė sodybos šeimininkė.

Namas, primenantis Ameriką

Moteris atvirauja, kad ją akimirksniu sužavėjo išskirtinė namo fasado forma, jau savaime diktuojanti laisvesnį, meniškesnį, atviresnį požiūrį į gyvenimą. „Mes nesame menininkai, tačiau prijaučiame menui, matyt, kitaip ir nesuprastume šios sodybos žavesio“, – šypsosi moteris. Aišku, artimųjų rate atsirado siūlančių statytis naują karkasinį namelį, tačiau porai nesinorėjo tradicinės architektūros namelio ir didelių įsipareigojimų. Tad pora nusprendė tiesiog pabandyti turėti savo sodybą, ir suprasti, ar jiems apskritai patinka ši nauja patirtis, ar norėsis čia važiuoti ir tvarkytis. „Pasistatyti naują karkasinį namelį dabar gali labai greitai, o štai čia – kolonos iš Vilniaus Universiteto, ir pati namo architektūra primena Ameriką. Pats Žmuidzinavičiaus anūkas sugalvojo šio namo projektą“, – dalinasi sodybos šeimininkė. Vilmos vyras Alenas pasakoja, kad bokštelis pastatytas vietoje klėties, o pats namukas, nors ir atrodo rąstinis, iš tiesų yra karkasinis. „10 metų ši sodyba buvo apleista, tad radome ją be langų, išdraskytą, žolės iki pažastų. Čia tvyranti aura labai gera, bet nuo ko pradėti tvarkytis, minčių tikrai nebuvo“, – pasakoja sodybos šeimininkas.

Tekstas – Agnės Misiūnaitės–Virbalienės. Nuotraukos – Donato Dragūno.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. sausio mėnesio numeryje.