Pasaka apie gintarą, žvejus ir žetoną
Viskas, ką pasakoja Aušra Mendelė, siejasi su įsiklausymu: ne vien į save, bet ir į gamtą, istorinę aplinką, žmonių pasakojimus. Jos sodyba Karklėje, Olandų Kepurės šiauriniame smaigalyje, yra atidaus žvilgsnio į pasaulį ir jo ženklus išraiška, kurioje kitokią prasmę įgauna gintaras, tyla, vaistažolės ir miegojimas lauko nameliuose, pašnekovės dailiai vadinamuose gazebomis.
Laiptai į paplūdimį čia – už 200 metrų, o iki vaizdingos skardžio panoramos – vos 90 m. Kol pro pravirą langą ošia jūra, šalimais šiurena lietuviška gėlių žydėjimo pilna pieva, čia pat sakmes seka senas ąžuolas, upelis ir miškas, molis ir smėlis. Regis, peizažas lietuviškas, tačiau dažnas čia apsilankęs tautietis prasitaria: jausmas – lyg svetur; rytais visi sveikinasi, vaikštinėja gerai nusiteikę, šypsosi, nelietuviškai kalbasi…
Istorijos pradžia – XIX a. žetonas
Šiandien sodybos horizontuose – renovuotas senas gyvenamasis pastatas (1908 m. veikusi viena iš trijų Karklės mokyklų), rąstinis svečių namelis (perstatytas 2012 m., 36 m2 ploto), senas ūkinis pastatas (perstatytas Aušros Tėvams atsikėlus į sodybą, 1976 m.), kempingas su svečių aptarnavimo namuku (talpinantis iki 111 svečių, daugiau nepriimant tik dėl siekio užtikrinti judėjimo laisvę; čia daugiausia apsistoja prancūzai, vokiečiai) bei edukacinis paviljonas, kuriame vyksta edukacinės veiklos, meditacijos, terapijos. Iš įdomiausių užsiėmimų, kurių turistams čia siūloma apsčiai, – gintaro gaudymas, vaistažolių rinkimas, miško ir paukščių pažinimas, fraktalų piešimas, akmenėlių su skylutėmis ieškojimas (pro skylutę pažvelgus į saulę, pildosi norai!), vaikščiojimas basomis sniege…
1,5 ha plote įsikūrusios sodybos pavadinimas – nepaprastas, nelengvai įsimenamas, bet savo keistumu užmenantis mįslę. „Karkelbeck No. 409“ – tai istorija apie žetoną, kurį 2012-ųjų vasarą, žvejų namelio rekonstrukcijos metu, rado sodybos šeimininkė. „Sodybos istorija, anot ištremtų buvusių savininkų (Liepių šeima), siekia XVI–XVII a., – iš tolo pradeda pašnekovė. – Apie tai byloja ir plačiakamienis sodybos ąžuolas. Sodybos būta didelės, nes gyveno čia ne vargstantys Karkelbeck (tai – senasis Karklės pavadinimas) kaimo žvejai, bet ūkininkai. Taip manyta iki nepaprasto radinio 2012 m. vasarą, kuomet vaikštinėdama tarp seno namo pamatų ir šulinio pamačiau kažką apvalų. Pagalvojau, kad metalinis rublis, bet lyg per didelis… Patryniau, nuvaliau žemes, pamačiau erelį ir vokišką užrašą „KÖNIGLICHE BERNSTEINWERKE. KARKELBECK No 409“ (liet. Karališkasis gintaro cechas. Karklė No 409). Tai – XIX a. pabaigos žetonas. Tokius žetonus išduodavo „Stantien & Becker“ gintaro kasykla, pramoniniu būdu kasusi gintarą keliose vietose Kuršmarių pakrantėje, daugiausia Juodkrantėje. Tuo metu gintaro rinkimas buvo apmokestintas Prūsijos imperatoriaus. Manoma, kad sodybos šeimininkai arba dirbo šioje įmonėje, arba patys rinko gintarą ir savo ūkyje turėjo nedidelį gintaro cechą, kuriame apdirbdavo jūroje pagautą gintarą vadinamuoju keseliu, t. y. graibštu, Karklės pakrantėje.“
Aušra pasakoja, jog, atradus šį žetoną, gyvenimas pradėjo keistis. „Pamenu, metus vaikščiojau su tuo žetonu rankinėje ir kiekvienam, nors kiek besidominčiam istorija, pasakojau apie savo radinį.“ Niekas tuomet moteriai negalėjo papasakoti, ką žetonas reiškia, tačiau, pamažu rinkdama po žodį, po istoriją, pati galiausiai susidėstė praeities paveikslą.
Tai, jog sodybos teritorijoje kadaise būdavo renkamas ir apdirbamas gintaras, lėmė bendrą sodybos idėjos kryptį. Šiandien čia vystoma gintaro terapija, masažai, svečiams perduodamos žinios apie gintaro gaudymo ypatumus bei gydomąsias savybes, apie gintaro rinkimo malonumą kuriamos legendos, o gulintiesiems ant smulkinto gintaro čiužinių šiltais lietuviško aukso maišeliais grąžinama energija ir ramybė.
Tekstas – Dovilės Rylos. Nuotrauka – Mato Mendelio.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ rugpjūčio numeryje.
