Sodyba gamtoje, gamta sodyboje

„Atvažiuoju iš darbo, ir įvažiavusi į sodybą visas problemas ir blogas mintis palieku už vartų. Tada ateina laikas jausti gamtą. O ji daug duoda, jei tik ją matai ir jos klausai“, – sako Gudelių kaime, Vilniaus rajone, gyvenanti Elena Dudinskaja. Kartu su vyru ji sukūrė gamtai artimą ir patiems mielą sodybą, į kurią būriais traukia draugai.

Susiklostęs Gudelių kaimo pavadinimo likimas – paslaptingas: vieta, kurioje įkurta Elenos ir Zbignevo sodyba ir kuri navigacijos programoje įvardyta Gudelių vardu, iš tikrųjų priklauso Žudiškių kaimui. Nežinia, kada šis kaimas buvo pervadintas, mat iki 1939 metų jis vadintas Žodiškėmis. Rašytiniai šaltiniai išliko, ir šio kaimo gyventojai kreipėsi į savivaldybę, norėdami susigrąžinti tikrąjį pavadinimą. Belieka viltis, kad jiems pavyks.

Vynmedžiai – iš vaikystės prisiminimų

Navigacija kartais suklaidina, o kartais labai tiksliai nuveda iki kelionės tikslo. Šį kartą atkeliavome tiesiai prie Elenos ir Zbignevo sodybos vartų. Tik už vartų namo nesimatė – pirmiausia į akis krito ilgas arkinis įvažiuojamasis kelias, kurio atramomis vyniojosi įvairiausių veislių vynmedžiai. Tai – vienas iš Elenos sumanymų, sena svajonė atkurti vaikystės vaizdus, matytus Ukrainoje gyvenusių senelių sodyboje, kurioje tekdavo paviešėti. Moters senelis auginęs daug vynuogių veislių. „Gimiau Lietuvoje ir čia užaugau, bet kartais nuvažiuodavau ir į tėvo gimtinę. Iš vaikystės prisimenu, kad senelių sodyboje buvo panašios arkos su vynuogėmis. Teko ilgai aiškinti vyrui, ko noriu, net Ukrainoje gyvenusios tetos prašiau, kad atsiųstų man arkų nuotraukų, kad galėčiau vyrui parodyti. Nors pradžioje vyrui ši idėja atrodė neįprasta, dabar ir jis džiaugiasi. Turime ne tik pavėsį, bet ir daug uogų, kai vynuogės ima derėti“, – pasakoja sodybos šeimininkė.

Pinigai, pasodinti į žemę

Sodyboje šeimininkai nuolat gyvena jau apie 12 metų. Beje, pradžioje visai neplanavo to daryti – sodybos erdvė asocijavosi vien su ramybe, poilsiu nuo abiejų verslų. Šią vietą, kurioje dabar plyti sodyba, šeimininkai paveldėjo. Paveldą sudarė 3 hektarai pievų su mažu gabaliuku pelkėto miško ir nedideliu, dar išlikusiu senelių sodintu sodu (jam – apie 60 metų). „Be abejo, tai – labai daug, didžiulis plotas. Kai šią žemę paveldėjome, tikrai nežinojome, nuo ko pradėti, ką daryti. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad pradėjome nuo to, jog susitvarkėme teritoriją ir išsikasėme kelis tvenkinukus. Kaimynai tai matydami juokėsi iš mūsų: sakė, kad mes, kaip vokiečiai, pradžioje teritoriją tvarkome, o tuomet apie namą galvosime“, – juokdamasi prisimena Elena. Po to, kai atsirado tvenkinukai, sodybos šeimininkai sugalvojo pastatyti pavėsinę; atvažiuodavo į šią vietą tiesiog pailsėti, kepsnių pasikepti. Pinigų didelėms statybos tuo laiku nebuvo. Vis dėlto ilgainiui statybos prasidėjo: šeimininkų planas buvo ręsti ne namą, o pirtį su poilsio zona, kuri būtų skirta labiau poilsiui, pramogai, o ne nuolatiniam gyvenimui. „Aš – iš viso asfalto žmogus. Kol sūnus mokėsi, gyvenome Vilniuje ir tik kartais čia atvažiuodavome. Vėliau, kai vaikas baigė mokyklą ir išvažiavo į užsienį, aš jau persikrausčiau gyventi į sodybą. Nuo tada ėmėme prie buvusio namuko vis kažką lipdyti. Pamažu erdvės gerokai prasiplėtė ir nuo tada tapo mūsų nuolatine gyvenimo vieta“, – dėsto Elena.

Tekstas ir nuotrauka – Česlavos Deinarovič.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. liepos mėnesio numeryje.