Sodyba, matoma tik paukščiams
Netoli Ukmergės, Slabados kaime, Pabaisko seniūnijoje, gyvenantys Dalia ir Vladas Žuliai sako, kad jų sodybą mato tik paukščiai. Iš vienos pusės miškas, iš kitos – kalnas, o sodyba dauboje. „Karštą vasarą mes čia kaip kubile, savose sultyse“, – juokdamasi sako šeimininkė. Vis dėlto kas nori, sodybą randa: nepaisant visko, sodyboje jau apsilankė „pusė pasaulio“. Svečiavosi įvairių tautybių žmonės, daugelis jų stebėjosi šeimininkų darbštumu, spėliodami, kas sodyboje dirba, kai Dalia ir Vladas darbuose…
„Mums keista girdėti, kai užsieniečiai klausia, kas čia tuose namuose už mus dirba, jei mes nuolatinius darbus turime? Kas kitas be mūsų čia gali darbuotis? Grįžtame ir vėl prie darbų, tik kitokių“, – sako sodybos šeimininkė. Vladas priduria: „Turiu daugiau kaip 40-ties metų darbo stažą, ir per šį laiką tik kartą atostogavau dvi savaites Šventojoje. Labai sunkiai ilsėjausi, vos ištvėriau.“ Dalia tuoj pat prisimena, kad tada, kai draugai siūlė važiuoti ilsėtis į Turkiją, Vladas iš karto pasakė, kad gal nors pjūklą pasiims, nes veikti ten neturės ką. „Jis net į klasiokų susitikimą pusę automobilio įrankių nusivežė: kol mes šventėme, jis nuobodžiaudamas stalą išdrožė. Toks jau mano Vladas, darboholikas. Sėdi tik iš nuovargio“, – juokiasi Dalia Žulienė.
Namo statybos su talka
Slabados kaime likusios trys trobos, vienoje jų gyvena senbuvė senolė, kitoje – du broliai, trečioje Žuliai. „Kai atsikraustėme čia gyventi, daug žmonių buvo kaime – vis eidavo per mūsų pievą į bažnyčią. O dabar jau niekas nebeina. Iš kitos pusės gerai, nei mums kas, nei mes kam trukdome“, – sako Dalia. Sodybos plotas su pievomis – apie tris hektarus, labiausiai naudojamo, pastatais užstatyto ploto – apie 60 arų.
Žulių namai – Vlado tėvonija. Jis jauniausias sūnus šeimoje. Prieš tai dešimt metų bendrabučiuose pragyvenę Žuliai, Vlado tėvui likus vienam, o jiems neturint savo kampo, priėmė sprendimą keltis gyventi į sodybą. „Aš gyvenau Panevėžyje, mokiausi Vilniuje, o iš ten ištekėjusi persikrausčiau į Ukmergę. Mūsų kraustymasis į šią sodybą sutapo su Baltijos keliu, su nepriklausomybės atkūrimu. Kai pradėjome čia gyventi, jokių kitų pastatų, be nedidelio gyvenamojo namo ir kluono, nebuvo. Kai prisimename anuos laikus, patys stebimės, kaip sunku buvo kurtis. Kai statėme namą, turėjome talonus naujai skalbimo mašinai su džiovykle, bet išmainėme ją į šiferį viso namo stogui, pritrūko tik kelių lakštų. Įsivaizduojate, koks deficitinis daiktas buvo skalbimo mašina? Tais laikais statytis buvo nelengva, trūko ne tik statybinių medžiagų, bet ir lėšų – darbuose ne kažin ką mokėdavo; tačiau mes visada strateguodavome, laikėme gyvulius, dirbome“, – prisiminimais dalijasi Dalia. Moteris priduria, kad name kaminai, pertvaros Vlado brolių sumūrytos, o pačiam Valdui labiau prie širdies darbas su akmenimis ir medžiu.
Vladas sako, kad senasis sodybos namas buvo 6 m x10 m, dabar jame įrengtos jo dirbtuvės, o šalia esantis garažas – „pridurtas“. Senajame name užaugo penki vaikai, buvo du kambariukai ir virtuvėlė. Vlado tėtis irgi mokėjo daug statybininko darbų; vėliau labai džiaugėsi, kad Vladas turi statybininko gyslelę, kad yra nagingas ir jam sekasi dirbti su medžiu. Vladas sako visada norėjęs turėti savus namus. Tad, praėjus ketveriems metams po persikraustymo, Žuliai pasistatė naują namą, visai šalia senojo. „Namas rąstinis, sveikas. Pradžioje viską į jį suinvestavome, pardaviau savo verslą, kadangi jaunystėje aktyviai fotografavau ir buvau įkūrusi savo įmonę. Tuomet pardavėme ir turėtą gražų sodą. Nėra jau mūsų namas naujas, jam – apie 30 metų, o senasis uošvių namas gerokai senesnis. Gyvenamąjį namą šalia senojo tėvų statėme su talkomis – lig šiol praktikuojame tokias statybas. Užpernai ir stogą pasikeitėme su draugais ir giminaičiais. Perdengėme „senoviškai“, laisvadieniais, o vėliau buvo bendras stalas, pirtelė“, – šypsodamasi prisimena Dalia.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. vasario mėnesio numeryje.