Sodyba, kurioje sekama baltų istorija
Sodyboje, dar vadinamoje „Vikingų kaimu“, įsikūrusioje prie Širvintos upės, Družų kaime, Širvintų rajone, atgyja senovės kuršių istorija, o ją, pakaitomis ir vienas kitą papildydami, pasakoja Judita ir Mindaugas Korsakai.
Nors Korsakų sodyba išsidėsčiusi kiek atokiau ir labiau panėšėja į vienkiemį, vis dėlto ji yra toje pačioje Širvintos upės pusėje, kaip ir Družų kaimas. Dėl to sodyba priklauso jam. Dabar penkių hektarų sodybos vaizdas labai pasikeitė, liko nepakitęs tik išskirtinis kraštovaizdžio reljefas.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
„Kelionė link šios sodybos prasidėjo labai įdomiai – nuo draugų, kurie pirmi šiame kaime nusipirko sodybą ir atsikėlė čia gyventi. Kai atvažiavome jų aplankyti, lyg tarp kitko paklausėme, gal kas netoliese parduoda kokią sodybą?“ – pasakoti pradeda Judita. Patys Korsakai, buvę panevėžiečiai, apie tai, kad kažkada gyvens ir kursis Širvintų krašte, negalvojo. „Dešimt metų gyvenome Vilniuje ir sugalvojome, kad jau gana nuomotis, laikas turėti kažką savo. Buto nenorėjome, svajojome apie tikrą sodybą. Ėmėme ieškoti žemės, norėdami pradėti statybas. Užklausėme draugų, o jie ir sako: „Važiuojame, parodysime gražią vietą.“ Atmynėme su jais čia pirmą kartą dviračiais, tiesiai iš kaimo“, – prisiminimais dalijasi moteris. Dabartinio Korsakų namo vietoje stovėjo labai panašus senas namas. Šalia jo – apgriuvęs tvartas ir didysis, nuostabusis ąžuolas. „Kai pamatėme galingąjį ąžuolą, o dar, nusileidę nuo kalniuko, ir upę atradome, – tuo mūsų visos paieškos ir baigėsi. Supratome, kad radome tai, ko ieškojome. Sužinoję sodybos kainą, nustėrome, tiek pinigų neturėjome. Mūsų laimei, prasidėjusi krizė labai greitai sumažino sodybų kainas, taip pat ir šios. Pirminė kaina buvo labai didelė, vėliau ji nukrito beveik perpus, tačiau vis tiek, sukrapštę iš visur kur galėjome, tesurinkome pusę reikiamos sumos“, – pasakoja sodybos šeimininkė. Supratę, kad į širdį įkritusios sodybos neįperka, Korsakai ieškojo toliau. Tačiau, kad ir kur važiavo, kad ir kiek ko apžiūrinėjo, vis kažkas netenkino, netiko.
„Netikėtai man paskambino vyro sesuo Edita. Sako: „Sugalvojau tokį dalyką – gal ieškokime kur nors bendrai žemės, kad galėtume kartu statytis? Kokį 30 km nuo Vilniaus, į Kernavės pusę.“ Nustebau ir pasakiau, kad jau turime nusižiūrėję tokį kampelį, bet nuo Vilniaus – 50 km. Pasiūliau nuvažiuoti ir apžiūrėti. Editai ir jos vyrui Pauliui ši vieta irgi patiko iš pirmo žvilgsnio. Sukirtome rankomis ir, dar šiek tiek nusiderėję, nusipirkome šią sodybą su aplink esančia žeme“, – apie laimingą atomazgą pasakoja Judita.
Korsakai sodybą pirmąkart apžiūrėjo 2009 metų lapkritį, nusipirko 2010 metų gruodį. Atėjus pavasariui, šeimininkai ėmė vis dažniau čia važiuoti. „Kaip tikri miesčionys, gavę kiemą, pirmiausiai nusipirkome nešiojamąją žoliapjovę, kuria šienavome gegužę iki pažastų užaugusias žoles. Sodybos reljefas labai gražus, sklypą viename krašte gaubia upė – palei ją tęsiasi apie 500 metrų. Vieną tvenkinį čia jau radome, antrą išsikasė vyro sesuo. Senovėje statybas žmonės pradėdavo nuo pirties, šiuolaikiniai naujakuriai – nuo tvenkinio“, – juokdamasi sako Judita.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotrauka – Lauros Žaliauskaitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. birželio mėnesio numeryje.
